burbulas rašė: Gaila, kad žmonės taip mąsto, prisidirbau, užsidariau, dirbu iš naujo. Turėjom tokią UAB Derusta. Įsiskolino, užsidarė, ir tose pačiose patalpose, tie patys žmonės atsidarė kitą UAB. Kai pareikalavom grąžinti įsiskolinimą sekė atsakymas: Dabar čia visai kita firma, apie Derustą mes nieko nežinom. Tokiem tik į galvą tamsiame skersgatvyje duoti, kitaip jie nesupras.
Teisingai soffy rašė, kad ankščiau ar vėliau teks atsiimti už savo blogus darbus.
Visų pirma reiktų atskirti du skirtingus procesus:
1. natūralus bankrotas ir nemokumas dėl ūkinės veiklos
2. tyčinis įmonės bankrotas
Ribotos civilinės atsakomybės principas atsirado 18-19 amžiuje ir pagrindinė idėja yra ta, kad vienas asmuo gali verstis keletu skirtingu verslų su skirtingais verslo partneriais ar vienas, rizikuodamas kiekvienu atveju tik į verslą įdėtais pinigais, o ne visu savo turtu. Mano nuomone, tai yra labai teisingas principas. Daugeliu atveju pirmieji bandymai pradėti savo verslą baigiasi nesėkmėmis, nuostoliais dėl įvairių priežąsčių - nepatyrimo versle, konkurentų nevisai sąžiningų veiksmų, per didelio pasitikėjimo verslo partneriais ir klientais, nesugebėjimo teisingai vesti buhalteriją ir pasirinkti tinkamų darbuotojų. Mano nuomone su tokiomis problemomis susiduria beveik kiekvienas pradedantis verslininkas ir didelė dalis jų (jei ne dauguma) susiduria su pirmos savo įmonės nemokumu ar kitomis problemomis. Įsivaizduokite, kad tai ne UAB, o individuali įmonė. Tokiu atveju verslininkas po to visą gyvenimą gali mokėti už verslo pradžioje padarytas klaidas, nes išieškojimas vyks iš visų būsimų pajamų, tame tarpe iš vėliau įsteigtų UAB gaunamų dividendų, o tai neskatina bandyti pradėti verslą dar kartą. Pagrindinis ribotos civilinės atsakomybės įmonės privalumas yra tas, kad jei tokios įmonės savininkas nepadarė grubių tyčinių įstatymų pažeidimų ir tokia įmonė tampa nemoki ar bankrutuoja, tai jam dar yra suteikiamas antras šansas pradėti viską iš naujo ir paprastai antrą, blogiausiai trečią kartą, verslas pavyksta.
Tai, kad kažkokia įmonė tapo nemoki, o visi darbuotojai pradeda dirbti naujai įsteigtoje įmonėje, mano nuomone, yra labai sveikintinas dalykas. O jūs ką, norite, kad visi tie žmonės būtų išmesti į gatvę ir turėtų ieškotis naujo darbo? Suprantu, kad skaudu, kai skolininkas neatsiskaito ir vietoj jo atsiranda nauja įmonė, iš kurios nieko išieškoti neįmanoma už buvusios įmonės skolas, tačiau tai ir kreditoriui turi būti puiki pamokanti istorija, skatinanti kitaip pažiūrėti į skolų valdymą ir nedaryti ateityje rizikingų sprendimų. Jei kreditoriui tokiu atveju yra tik noras "duoti skolininkui į galvą tamsiame skersgatvyje", tai parodo, kad kreditorius nesugeba daryti išvadų apie ir savo padarytas klaidas, iš jų nesimoko ir esu tikras, ateityje turės dar ne vieną tokią bėdą.
Visai kitas dalykas yra tyčinis įmonės bankrotas, bet tai jau išskirtiniai atvejai ir paprastai esant tyčiniam bankrotui senos firmos vietoje nauja įmonė su tais pačiais darbuotojais neatsiranda.