Voveruska01 rašė:
Aš noriu pasakyti, kad mes (buhalteriai) tikrai jaučiame, ar įmonė turi potencialą augti ir didinti atlyginimą. Jeigu turi - tikrai nereikia aukotis dėl įmonės savo atlyginimo sąskaita. Bet būna įmonių, kai jauti, kad nu tikrai nėra iš kur ten mokėt, ir nėra iš ko didinti algas. Tada - normalu, dirbi savo darbą, kapstaisi po truputį ir niekur nepersistengi.
Kitas rodiklis - objektyvesnis. Bendras įmonės klimatas - jeigu ir kitiems darbuotojams algos nesikeičia, tada nėra ko pergyvent. Bet jeigu per 7 metus kitų algos pakilo bent keliais procentais, tada atleiskite - kuo prastesnis buhalteris ir kuo lengvesnis jo darbas?
Atmosfera, aišku, laaabai svarbu. Ypač, jei dirbi pilną dieną. Bet tai, kad įmonei sunku ir dėl to jie negali mokėti daugiau, kažkaip sunkiai nuramina. Turiu pripažinti, ankstesniame darbe pati didėjantį krūvį tyliai nešiau, viduje viriau, kaskart pradėjus kalbėti apie pinigus visada tas pats būdavo-dabar negalim, kai bus geriau, tikrai padidinsim. Ir taip beveik du metus. Nesulaukiau aš to pagerėjimo. Kaip padėką už viršvalandžius, nusprendė, kad jiems apskritai per brangu mane turėti
Užtat dabar... Negaliu atsidžiaugti darbdaviais. Rašau ne tam, kad pasigirti, tiesiog noriu pasakyti, kad yra darbdavių ir žmoniškų. Gaunu tikrai ne minimumą ir net ne du. Visi pinigai oficialiai. Ir darbo turiu perpus mažiau nei ankstesniame darbe. Darbo valandos griežtai iki penkių
Jei reikia anksčiau išeiti-jokių problemų. Pietūs-šventas dalykas. Dabar kalbos apie atostogas sukasi. Primygtinai reikalauja, kad bent dvi savaites atostogaučiau, nes kitaip žmogus nespėja pailsėti (nepamenu ar kada gyvenime turėjau dvi savaites atostogų. Net nežinau ką reikės veikti
) Bendravimas... Nebūčiau patikėjusi, kad gali būti taip gerai. O aną mėnesį nusprendė, kad reikia dar premiją skirti, nes gerai dirbu. Na žinokit, laiminga esu be galo.
Reziumė: esu tokia dėkinga savo ankstesniems darbdaviams. Juk jei nebūtų nusprendę taupyti mano sąskaita, tai tyliai būčiau iki šiol kentėjusi...