Turėjau nemažą praktiką įvaikinimo procese...Ne, daugiau nebenoriu...Giminaitis liko našlaitis, esant gyvai motinai.Na ką gi, - tikslai geri, padėtis irgi..bet....gyveno sau vaikinas be rūpesčių jokių...tik mokytis tingėjo ir durnių stumdyti pradėjo.Vyras paėmė jį "už giesmės" (kaip Individas sako..).
Na ir prasidėjo...vaikų teisių tarnyba, pedagogai...nu tu jprst....
Jei savo paną taip paleistumėm, tai seniai stoty kancarikus rankiotų....
Ne tas žodis, klysksmai, riksmai....grįžo pas senelius.Dabar jiems tarkuoja šiknas.Vyras prismaugia kaip velnią kokį, pabūna ramus....nebesiskundžia.
Džiaugiuosi, kad viskas įvyko taip.Visa bėda, kad tokiems vaikams įkalama galvon, kad jais privaloma tik rūpintis.Jie pareigų kaip ir neturi.Čia visa bėda.