Štai Adomas jau sukurtas –
Koks galingas Dievo burtas!
Pimpals kietas lyg akmuo,
O mylėtis nėr su kuo!
Kąso kaktą sau Adomas –
Po galais! Kas per „oblomas“?!
Dievas mato – bus blogai!
Jam pačiam tuos bus ragai!
Ir sukūrė Dievas Ievą –
gražią, tarsi gėlę pievoj...
Tarė – Reiks gyventi taikiai!
Rojuj dulkintis – nereikia!
Imsit dulkintis – iškart
Trenksiu Žemėn – sėt ir art!
Šito obuolio nelieskit ,
Nuodėmės širdin nekvieskit.
Rojuj visko į valias –
Siauskit, žaiskit po gėles.
Dūksta Ieva su Adomu,
Bet gi velniškai idomu –
Kas gi ten per obuolys?!
Ką gi mums jis padarys?
O žaltys jau šaką lenkia
Ievai obuolį į ranką
Švelniai deda: - Paragauk,
Nuo jo sulčių atsigauk...
Ieva obuolį prakando...
- Ir Adomas lai pabando, -
Gundo vis toliau žaltys, -
Ko nematė – pamatys!
Sultys žaibiškai suveikia
Ir mylėtis juos nuteikia.
Ant pievutės ir ant stalo
Mylisi abu be galo...
Dievas žiūri – Kas čia vyksta?!
Viešpats nejuokais supyksta!
Nepaklausėt, niekadėjai!
Pamenat, ką jums žadėjau? -
„Imsit dulkintis – iškart
Trenksiu Žemėn – sėt ir art!”
Taip Adomas su Ievuže
Krito Žemėn – net suūžė!
Žiūri – juk ne taip blogai!
Mes gal laukėm per ilgai!
Čia mylėtis nieks nedraužia –
Nori Ievą – imk ir purtyk!
Nori - visą kamasutrą!
Ir už pinigus, ir šiaip...
Bet kada ateik...išeik...
Gulomis ir atsistojus -
Kur myliesi – ten ir Rojus!
Pavasaris... Biskiuka paisdykausiu. Eiles mano - galit naudoti.