Nė velnio.
Rezultatas skirtingas. Tu gi pas mus protingas: turėtum skirti butaforiją nuo realybės.
Jei nori įsitikinti, mindamas pro šalį, užsuk, parodysiu
Vat, jei Cha cha ten prasisuktų, ko gero, reiktų ant to slenkstuko lengvai ir nusnausti

Visa laimė, kad Dalia29 nevažiuoja.
Nes, kur kubilas ir Dalia29, ten žali žmogeliukai.
Ir dar gerai, kad Chachos nebus. Nes po jos aptarnavimų iš kubilo išlipti praktiškai neįmanoma
Ir nepamirškite medaus Tomukui į pirtį

Išsiverkei...
Liks tas kambariukas nemiegotas, Klem.

Nu bet tai kalba eina tikrai ne apie juos
Bet apie jį

Aš Tau į ausį tyliai pasakysiu, kodėl
Nebent pati norės prisipažinti garsiai
O jos ne raguotas, jei ką

Šviežias šienukas turėtų Urtelę sudominti
O Tau apie miegus nėra ką kalbėti. Pati žinai, koks miegas, jei gera kompanija susirenka?
Tinginių reikalas miegoti
Klem, kaimynai ten arti ar toli?

Mhhhh, ar čia iš tos operos, kai per durną galvą kenčia kojos?
Ar linkėjimai nesipildo?

Ačiū, širdele
Blogai Tu čia kalbi, bet ką padarysi

Sveiki,
ar reikia mokėti Sodrai, jei dirbama pagal DS ir papildomai vykdoma veikla pagal IDV?

Ačiukas, Gita1

Žmogiukai, pagelbėkit.
Kaip padaryti, kad "važiuojant aukštyn", tam tikras eilučių skaičius visad būtų viršuje. Nenuvažiuotų su visu lapu.
Gerai paaiškinau, ania?
Samajanai linkėjau nepamiršti, o aš neatsimenu anikaip :(

Nepasiekeitusi tvarka.
Gal pas Samajaną kitokia tvarka. Rajons kits

Tik jau.
Ne tokia ir baili, jei ką
Gali jau pasakyti tą "ačiū"

O jergutėliau, vos nepramiegojau Samajanos gimciuko :)
Nežinau, kodėl merginos Tave dėde vadina. Kažką būsiu pražiopsojus matyt
Beeeeet, paskaičiusi, kad redagavai savo pasveikinimą Artui, ir aš pradėsiu dėde vadinti
Kaip galima neprisiminti pieno pavadinimo???
Tai vat, mielas mano bičiuli, linkiu Tau neprarasti atminties
Ir, žinoma, bučkis ir apkabinimas

Šiaip jau, vyrus batų kulniuku sudoroju. Virbalai gali ir sulūžti..., būtų gaila

Bet kaip gera sėdėti su mezginiu tarp šitų parpiančių :)

Jauki ramybė....

Ir, įtariu, kuo smegeninė tuštesnė, tuo siūlų telpa daugiau?

Pamėginau įsivaizduoti, ką jaučia mažas padarėlis, būdamas vienas, dideliame pasaulyje:


Bėgu bėgu bėgu..., man baisu. Kažkur liko mano mama..., likau vienas, nieko nepažįstu aplinkui. Kažkoks keturkojis aplojo mane. Panašus į katiną, tik nekniaukia. Ir vėl bėgu, atrodo, širdis iškris....
Pavargau, esu šlapias, alkanas... o kur mano mama? Maaaaamaaaaa!!!!
Nėra, neatsiliepia. Gal tas, kur mane aplojo, ją nuskriaudė.? Bet grįžti bijau. Alkis jau surietė visą pilvą….
Kvepia. Kažkur kvepia maistas!!!! Opapapa, pilnas dubenėlis! Greitai greitai greitai, kuo daugiau prikišt, kad jėgų bėgti atsirastų. Gal dar mamą pasikviesčiau. Ji juk irgi alkana... Mamaaaaaa! Nėra jos... Bet ji turėtų surasti mane. Ji visada manimi rūpinosi ir paskutinį kasnį iš konteinerio man atiduodavo.... Galėtų dabar paėsti iki soties... Bet jos nėra.
O man baisuuuuuu. Čia gyvena net du tokie lojantys. Ir dideliiiii. Juodas tai neblogas, atrodo, jam aš nerūpiu. O vat rudas kitas, girdėjau Lape šaukiamas, ojojoj, užuodė mane garažo kamputyje Būtų gal ir suėdusi mane pietums, bet atbėgo tokia ryža dvikojė ir nuvarė ją šalin.. Nepatinka man dvikojai. Bet šita gal nieko, juk išgelbėjo mane.
Ir dar kelis kartus išgelbėjo, nes viena mano gentainė Katė, mane varo iš to kiemo, tada aš lipu į medį. Negi jai gaila maisto? Juk pilnas dubenėlis. Ir vandens baloje nereikia ieškot. Tai ta ryža ateina ir nuveja Katę. Bet nepasitikiu ta dvikoje. Nors ji net dešrytės man atneša. Ir konservukų duoda. Tada jau lapnoju, net taškosi.
-Neapgausi, ryžoji. Nori, turbūt, mane pagauti ir užkasti... Nepasiduosiu.....
Ateinu vieną rytą - dubenėlis tuščias. Bet atidarytos durys, o ten Juozapas (su juo susipažinau anksčiau) čepsi, net seilės tyška. Maistą čepsi. Uch, kad ir kaip baisu – einu. Kas bus tas bus. Pilvas prie nugaros juk limpa. Įeinu, o už nugaros durys tik pokšt.... O Dievai...... spąąąąąstaaaaaai, geeeeel bėėėė kiiit.
Hm, praėjus panikos priepuoliui apsidairau: maistas niekur nedingo!!!! Juozapas toliau ramiai sau medituoja prie dubenėlio. Tylu. Šilta. Apsidairau: o šventas Pranciškau Asyžieti, čia yra šiltų guolių, maisto ir vandens! Ir Juozapas su Steponu tingiai raivosi. Keista, jie nebijo tos ryžos, netgi leidžiasi jos glostomi. Paėdu, atsigeriu. Pilvukas pilnas, akytės merkiasi. Prigulu į vieną gultą, į kitą, į trečią. Mikšta. Užsnūstu. Būtų viskas kaip ir neblogai, bet ta ryža vis sukinėjasi aplinkui. Kalbina mane. Bet aš jos bijau. Todėl pasirinkau gultą žemais kraštais – pabėgt lengviau...
Kai ji eina pro šalį, bėgu..., lendu po laiptais, arba skutu į rūsį. Užlendu kur nors – nerasi manęs, ryža dvikoje.
O vakar ji atsinešė kažkokį daiktą, tai jau kai duos šviesa į akis!!!! Man ir vėl baisu. Greit užlindau už pintinės (beje, čia irgi guolis – išmėginau). O čia jau tik žingsniukas – ir aš po laiptais. Turbūt, net mano ausų nesimato....
Sako, - na va, mažuli, nufotkinau tave.
Buvo anądien duris palikus, mol, gal nori atgal į gatvę? Cha! Niekur aš neisiu. Gali uždaryt tas duris, ryžoji, ir šalčio neleisti. Man ir čia neblogai. Juozapas net savo gultą man užleido, pats susiraitė ant grindų. Ryžoji ir vėl spragsėjo su tuo daiktu, kur šviesą skleidžia. Ir glostė Juozapą, sakydama: juk kieta čia tau, Juzuli.
Tai va taip ir gyvenu toliau. Baimėje, bet šiltai ir sočiai
Na, jei ta ryža įrodys, kad blogų ketinimų mano atžvilgiu neturi, gal kada nors leisiu jai mane paglostyti. Turėtų būti gera būti glostomam... juk kai mano mama mane glostydavo, net alkis neatrodydavo toks baisus.

Urtele,
kaip norėčiau dabar Tave apsikabintiiiiii
Sveikinu su gimimo diena bučkis bučkeliausias
Galima būtų visą traktatą ape Tave parašyti: kokia esi šauni pašnekovė, kokia nuoširdi draugė, kokia puiki mama, kokia šmaikšti raštininkė... kaip Spokiukas sako: dėkui likimui, kad suvedė su Tavimi.
Tai ir išlik tokia pat o liežuvį gali dar labiau pasmailinti - Erlicką perspjautum

Šmaikštuolės
Sako, šuo ir kariamas pripranta. Maniškiai prisitaikė. Kas gi belieka vargšiukams. Taigi, vienas foteliukas laisvas šeimininkei.
Vat vakare jau blogiau. Dar ir šeimininkas, grįžęs iš darbo, nori savo sėdimąją kur nors padėt

Na, Yorkas žiūrėjo į mane toookiomis akimis, kokiomis tik labradorai moka žiūrėti: kur man atigulti????
Pamėginau patiesti ant grindų dekiuką. Atsiduso ir visas nelaimingas nukuteno į virtuvę, griuvo ant grindų, lyg užsimušt norėdamas
Ai, pagalvojau, mano namuose niekados nebus tvarkos. Daiktais lieka daiktais. O čia mano šeimos nariai. Patiesiau dekiuką ir pošlo poiexalo....
Tik va bėda tame, kad dabar sofa ir du foteliai. O buvo dvi sofos ir fotelis. Taigi, vietos kaip ir mažoka
Reiks gal kokį rimtą minkštą gultą sukonstruoti

Man patinka tie plikiai, koks pas KJuratę
Jų oda, kai palieti, tokia aksominė.
O čia va mano šmupsikai dabar ilsisi. Atkreipkit dėmesį į Lapę: dvigubai, kone trigubai mažesnė už Yorką (17 ir 45 kg). Bet ant sofkutės ji visad užima daugiau vietos

Čiupkė - fantastiškas vardas

Aha, Danijoje Molly buvo panašų pagavusi
Buvau kažkada čia nuotrauką įkėlusi.
Ir tik dabar neseniai sužinojau, kad žalčiai meistriškai sugeba apsimesti negyvais.
Todėl, kai Molly jį pagavo ir atnešė mums, drąsiai paėmiau tą "negyvą" žaltį į rankas...., ooooo, motina švenčiausioji, negaliu nusakyti to jausmo, kai mano rankose sujudėjo jo raumenukai....
Tarsi elektra mane nutrenkė.
Palikome tada ramybėje tą geltonausį ir jis, apsižiūrėjęs, kad pavojaus nebėra, išnyko krūmynuose.

Jo, Ingute, lenki mane
Dabar turiu 4 ir tas laukinukas penktas.
Na, žinoma, dar du šuniai.
Ūso ir Gyzmano, deja, jau nebėra. Vienas po kito staiga išėjo. Gyzmantą kelias dienas dar laikėme vet klinikoje. Bet paskui teko priimti širdį draskantį sprendimą.
Negaliu nei prisiminti, nes vėl žliumbiu , kai nuvažiavau aplankyti, ji čiut gyva, paglosčiau - murkia.
Milijoną kartų klausiau daktarų, ar sprendimas paleisti teisingas. Jie sakė, taip. Kasos uždegimas gydomas, bet jos atveju nepasiduoda. Toks jausmas, kad pati katytė nusprendė nebekovoti. Nei lašelinės, nei gera priežiūra negelbėjo.
Ir jau kitą dieną kieme atsirado priklydėlis.
Mistika kažkokia....
Kelias dienas Juozapas vaikėsi tą nelaimėlį. Bet dabar susidraugavo. Mažius visur sekioja Juozapą. Ir Steponas kažkaip ramiai pro mažių prakutena. Bet draugiškų jausmų nerodo. Dukra sako: atkaklus mažylis pasieks savo.
Vakar jau ėdė per kokius 5 metrus nuo manęs. Artėjam
Ežiukas drąsesnis.

Jis ateina kiekvieną vakarą. Ant nuotraukų matosi skirtingos datos. Vakar jau net nekreipė dėmesio į mane.
Ir pasirenka ėsti gardesnį ir smulkesnį maistą
Paprastai, mano katinai maitinasi namuose. Retai joms palikdavome maisto lauke. Bet būdavo. Praeitą savaitę dvi mano katės išėjo į Vaivorykštės šalį.
Nespėjau net apraudoti, kai kieme, tarsi grybas po lietaus, atsirado laukinukas, kokių 4 mėnesių kačiukas. Gražus. Teko padėti jam maisto, kad būtų pastoviai. Noriu kažkaip jį pagauti.
Ežiukas kaip mat užuodė gardų reikalą.

Kasvakarinis katinų maisto vagišius

Dar kažkiek turiu.
Tik garsiai nesakyk

Vakarėlį - kada tik norit, visad laukiamos

Tikrai taip.
Prieš kelis metus išėjo mūsų gražioji, senoji, unarava trispalvė Katė. Toks jos vardas.
Buvo parėjusi kelis kartus, bet jai nepatiko, kad namuose yra kitų keturkojų. Ji norėjo būti vienintele. Kad ir kaip mėginau jai parodyti, kad ji tikroji namų karalienė, deja. Apsisukdavo ant kulniuko ir...., kažkur.
Vėliau kita, mano mylimiausia, Mamusia neatsargiai išbėgo į gatvę...
Šiais metais netekau mamos.
Paprastai, tie, kurie mums svarbūs, išeina ne po vieną.
Viliuosi vieno: paprastai, išeidami seneliai, anūkams "padovanoja" savus vaikus. Ne vienoje šeimoje tai mačiau. Kad ir Jūsų, Raini, šeimoje.
Gal, sakau, pagaliau, patapsiu močiute.
O apie vaiko netektį net baisu pagalvoti ir galima tik įsivaizduoti, ką jaučia tėvai ir visai nesvarbu, kiek laiko praėjo Tas skausmas niekur nedingsta. Gal tik skauda kiek kitaip.