Pasikartosiu:
2005 m. gegužės 28 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas. Įstatymo tikslas - užtikrinti garantijas darbuotojams, išsiųstiems laikinai dirbti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (ilgesniam kaip 30 dienų laikotarpiui), taip pat Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje, ir darbuotojams, atsiųstiems iš kitų valstybių laikinai dirbti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ne valstybių narių teritorijose įsisteigusioms įmonėms negali būti taikomos sąlygos, palankesnės už tas, kurios taikomos valstybės narės teritorijoje įsisteigusioms įmonėms.
Komandiruotam darbuotojui, neatsižvelgiant į teisę, taikytiną darbo sutarčiai ar darbo santykiams, nuo šiol turi būti taikomos tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminių teisės aktų, įskaitant praplėstų kolektyvinių šakos ir teritorinės sutarčių, nuostatos:
1. dėl maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio laiko trukmės;
2. dėl minimalių kasmetinių mokamų atostogų trukmės;
3. dėl minimalaus darbo užmokesčio, įskaitant apmokėjimą už viršvalandinį darbą;
4. dėl laikino įdarbinimo įmonių darbuotojų darbo sąlygų;
5. dėl darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygų, higienos normų;
6. dėl jaunų asmenų, nėščių, neseniai pagimdžiusių ir krūtimi maitinančių moterų apsaugos darbe;
7. draudžiančios diskriminaciją darbe.
Darbdavius tikrins tos šalies, kurioje darbuotojas dirba, įgaliotosios institucijos. Dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi.
Šaltinis:
www.svv.lt