Linuske rašė:
Aš ne todėl norėjau turėti dviratį, kad kiti turi, man šitas argumentas nuo vaikystės nebuvo svarbus, aš norėjau jį turėti, važinėti, nepatikėsit bet taip ir nenusipirkau dviračio ir nevažinėju. Suprasčiau, jeigų būtų negalėję nupirkti, bet galėjo nupirkt ir ne vieną, bet buvo įjungtas taupymo režimas. Suprasčiau ir taupymą, jei būtų taupoma turint konkretų tikslą, bet taupymas buvo dėl taupymo, vis laikas nuo laiko pasidžiaugiant skaičiukais banko sąskaitoje

, o kas su tomis santaupomis atsitiko manau visi žinot
Kiek ką pirkdavau vaikui ar į kelionę važiuodavom vyras visą laiką sakydavo - nėra pinigų. Bet kadangi pati dirbu, pati ir tų pinigų susiveikdavau ir pati skolas atidavinėdavau, tai ir kai dviratį nupirkom, pasakiau, kad mažesniam vaikui išmokti lengviau ir kad žmogus privalo mokėti važiuoti dviračiu, tai malonumas. Nors pergyvendavau kai gatvėmis važiuodavo kur nors iki jūros, bet vaikystėje privalai pasivažinėti dviračiu. Ir riedučius pirkau kad žinotų kas tai per daiktas. Ir gyvūnėlius pirkau, ir žiurkėnus, ir kitokius, nes man mama nieko neleido namie laikyti, buvo labai tvarkinga ir gyvūnų namie jokių būdu nepripažino. O aš taip norėjau, bet paskui tas noras praėjo. Nes kai neturi ir to jausmo nežinai.