Siūlau išlieti agresiją!

Kur čia pasigesi, nebent į kokį mergvakarį einant gali užsidėti o kažkas kasdieną puošėsi

Tai va, visada taip elgiausi, kiek tik galėjau visada į keliones išleisdavau ir kartu važiavom į "šiltus kraštus". Lankė būrelius, treniruotes kur norėjo ir dabar tebelanko. Visada sakiau, kad vaikystė nepalauks, ji praeina.

Kol dirbsime kitiems, tol nieko ir neturėsime. Buhalteriai dirba kitiems. O reikia dirbti sau.

Sau dirbti neužtenka proto. Aš nieko nekaltinu ir jau kitokia nebūsiu, tik parašiau kaip aš jaučiuosi.

Papasakojot apie mano vaikystę . Dėl to nenupirkto dviračio ir dabar širdelę skauda.

Tai va, kadangi atsimenu savo vaikystę kai norėdavosi turėti ką turi kiti, tai savo vaikui ką galėjau tą ir daviau. Kai mes augom, visi turėjo panašiai, o dabar jau galimybės skiriasi šimtus kartų. Skauda širdį kai negali duoti savo vaikui ko norėtų. Nors minimaliai ir truputį daugiau

Tai va ar verti planuoti vaikus, jei nesugebėsi jam visko duoti Bet kaip vienas žmogus sakė, blokados metais stovėdavome eilėje, kad duonos nusipirkti, ar dabar taip yra.

Suplanuotas tik vienas, ir tai visada pergyveni kad negali duoti to ką norėtum. Va kai 8 suplanuoja ir dar planuose ateinantis, tai čia jau sunku pasakyti kaip čia su tuo planavimu.

Aš ne todėl norėjau turėti dviratį, kad kiti turi, man šitas argumentas nuo vaikystės nebuvo svarbus, aš norėjau jį turėti, važinėti, nepatikėsit bet taip ir nenusipirkau dviračio ir nevažinėju. Suprasčiau, jeigų būtų negalėję nupirkti, bet galėjo nupirkt ir ne vieną, bet buvo įjungtas taupymo režimas. Suprasčiau ir taupymą, jei būtų taupoma turint konkretų tikslą, bet taupymas buvo dėl taupymo, vis laikas nuo laiko pasidžiaugiant skaičiukais banko sąskaitoje , o kas su tomis santaupomis atsitiko manau visi žinot
Taip buvo ne tik su dviračiu, nupirkdavo tik tai kas būtina, prie jūros pirmą kartą nuvažiavau jau turėdama abu savo vaikus.

Aradjia ko unlikini, matau, kad ne visai supratai.

Tai nebūtina pilių jiems statyti, ar lambordžini pirkti, ar keliones kasmet į Kanarus, turbūt galima ir mažiau, ir ne viskas užbrėžiama tik ties materialiais dalykais, kiti dalykai daugiau gal net svarbesni.

Kiek ką pirkdavau vaikui ar į kelionę važiuodavom vyras visą laiką sakydavo - nėra pinigų. Bet kadangi pati dirbu, pati ir tų pinigų susiveikdavau ir pati skolas atidavinėdavau, tai ir kai dviratį nupirkom, pasakiau, kad mažesniam vaikui išmokti lengviau ir kad žmogus privalo mokėti važiuoti dviračiu, tai malonumas. Nors pergyvendavau kai gatvėmis važiuodavo kur nors iki jūros, bet vaikystėje privalai pasivažinėti dviračiu. Ir riedučius pirkau kad žinotų kas tai per daiktas. Ir gyvūnėlius pirkau, ir žiurkėnus, ir kitokius, nes man mama nieko neleido namie laikyti, buvo labai tvarkinga ir gyvūnų namie jokių būdu nepripažino. O aš taip norėjau, bet paskui tas noras praėjo. Nes kai neturi ir to jausmo nežinai.

Apie kokius čia lambordžinius ar Kanarus kalbate, mes buhalteriai tokių net pavadinimų nežinome. Kas jau čia iš mūsų gali tuos lambordžinius pirkti. Vaikui maža vien sriubos manau.

Sutirštinau šiek tiek, turėjau mintyje tai, kad nebūtina duoti daug materialių dalykų, emociniai, bendravimo dalykai kartais gali būti svarbesni.

Tai aišku, niekas neneigia, bet vaikui neužtenka tik pavalgyti. Jam reikia ir kompo, ir interneto, ir draugų, ir bendravimo, ir kelionių, ir dar kokios nors veiklos - sporto, šokio ar kitokio užsiėmimo. Žmogus gyvas tol, kol ko nors nori. Buvo man gyvenime toks neilgas laikotarpis, kai nieko nenorėjau, žinokit, viskas atrodo aplink juoda ir nereikalinga.

Man visada atrodė, jeigu iki 40 netapai milijonierium, nepastatei namo, tai ir nebesiplėšyk, gyvenk sau. Vieni taupo, taupo ir nieko neištaupo, o kitiems tiesiog sekasi ir netaupydami turi tą patį. Pamenu prieš 20 metų, kai "atsirado" užsienietiški auto, tai viena šeima taip taupė automobiliui, kad savo šešiamečiui sūnui nepirkdavo bandelės, nesinaudojo viešuoju transportu, eidavo vos sutemus miegot, kad nenaudot elektros. Sutaupė, nusipirko "Audi", pastatė į garažą, atėjo šeštadienį į garažą,mašina pavogta.Nieks nesurado.

Pamenu būrėja numerologė man išbūrė, kad aš traukiu pinigus. O sakė yra žmonių, kuriems tiesiog nelemta daugiau turėti pinigų. Urtelės pavyzdyje kaip tik matyt tokie žmonės buvo. Gali taupyt, verstis per dalvą, bet gyvenimas pasisuks taip, kad vistiek neteks turėti malonumo pasidžiaugt tuo, ką sutaupei.

Atsimenu kažkada senai kalbėjau su viena jauna mama kuri viena augino du vaikus. Jinai sakė, kad taupo mašinai, sakė, mes valgom vien makaronus, aišku, ten pajamų nedaug, tai turėjo visiškai save apriboti. Man tai atrodo baisu taupyti vaikų maisto saskaita, kai vaikas susirgs, nebereikės jokių mašinų.

o yra tokių žmonių kurie sako atvirkščiai - "ką idėjai i pilva niekas nemato - ka nešioji ar turi mato visi"

Pas mus giminėj vienas vaikas susirgo 13 metų kraujo vėžiu ir 16-os mirė. Jie tikrai netaupė maistui, negali žinoti niekada nuo ko tokios baisios ligos. Bet maitinti vaikus tik makaronais yra baisu. Nors dabar nežinai ar tie vaisiai iš parduotuvės nekenkia daugiau nei makaronai.