Siūlau išlieti agresiją!

O AŠ VISĄ GYVENIMĄ GYVENU NUO ALGOS IKI ALGOS, IR SKAIČIUOJU KIEK DAR LIKO. TAIP GYVENIM AS IR PRAĖJO.
Netyčia gavosi didžiosiomis, matyt, labai rėkiau iš nevilties

Kažkodėl prisiminiau A.Ostrovskio "Kaip grūdinosi plienas"

Paskaičiau, ir taip suspaudė širdį. Iki ašarų...
Mamos brolis labai norėjo, kad jį globočiau. Bevaikis. Vis atvažiuodavo pas mus. Bet , kadangi, senukas turėjo santaupų, jį priglaudė jo krikšto dukra. O jis vis prašė: noriu ten, į tuos namus, kur mano pinigų niekas neprašo....
Neėmiau. Pagalvojau, kad bus per sunku dviem senukais rūpintis. Mamai 84, jam 94... Priedo, pusserė labai jau intesyviai siekė jo globos.....
Išėjo žmogus. Negaliu sau atleisti. Juk galėjau suteikti žmogui šilumos jo paskutinėmis gyvenimo akimirkomis....
Va tokie mano seniukai 2011 metais . Viena nuotrauka, kai mama ranką susilaužė, fotografuota kovą, kita - gegužę. Kojeles Petriukui mirkėme Kaip jis tada kaifavo
Po pusmečio mūsų Petriukas paliko šitą ašarų pakalnę.....
Ir kaip aš taip.... Gyvūnus priglaudžiu.... Negaliu pateisinti savo elgesio.
Oi, kaip išsipasakojau....
Paskui ištrinsiu šią žinutę. Tiesiog, labai labai suspaudė širdį, ir parašiau ...

Ir kai mama išėjo, ir kai tėvelis, gailėjausi, kad gailėjau būti geresnė. Matyt, taip yra visiems ir visada. Prisimeni, kad galėjai būti geresnė, švelnesnė. Širdį skauda, bet jau nieko nepakeisi. Matyt, kiekvienas taip jaučiasi.

fainuoliai senukai, nesigraužk Elvusia, dabar jau nieko nepakeisi, kaip buvo taip, ateity žinosi kaip elgtis, galbūt taip reikėjo o be to gal tikrai būtų buvę per sunku

Nu tik pesimistiškai čia dabar pradedat, kaip tik pats džiaugsmas prasideda Kaip čia aukščiau minėjo, reikia džiaugtis kiekviena diena

amadina22, bet jūs pati nenorite kitaip gyventi, nesupykite, bet man taip atrodo

Kai netenkam kažko - tada pradedam kitaip į viską žiūrėt. Prisimenu vieną šeimą, kai žmona nuolat keldavo problemas kad vyras ir šioks ir anoks, bet kai jis mirė (būdamas jaunas), dabar besiklausant atrodo, kad ten pas juos tiek daug gero būta... Imi tada ir susimąstai, kad gal aš tyliai surinksiu besivoliojančias saviškio kojines ir smulkmenomis nesusigadinsiu gražaus vakaro

Kai turiu pinigų važiavome su dukra į keliones, paskui atidavinėju skolas. Dukra du metus iš eilės važiavo į Europą autobusu su bendraamžiais. Aplankė Prancūziją, Vokietiją, Austriją, Ispaniją, na daug šalių. Nekišu aš tų pinigų į kojinę, tiesiog visą gyvenimą trūksta, tai ir skaičiuoji dienas iki algos. Taip ir paraėjo gyvenimas belaukiant...

o kodėl jūs visk tik į pinigus suvedate, suprantu kad jie svarbu, bet yra ir kitų dalykų, kada buvote paskutinį kartą prie olandų kepurės?

Amadina 22 Žmogaus poreikiai visada gali būti dideli, ar labai dideli, bet kartais ar verta visko siekti, dėl kažko laikino, greitai praeinančio.

Dažnai taip yra, kad atrodo žmonėms nieko netrūksta, ir patys sveiki, ir vaikai sveiki protingi, ir tėvai yra, bet vis tiek draskosi, plėšosi, nesutaria, prisidaro sau problemų ir tiek.

Suvedu į pinigus nes visada jų trūksta.
Ko trūksta tas ir trukdo gyventi.
Manau kad aš ne viena tokia, jei būtų kitaip neišvažiuotų šimtai tūkstančių iš Lietuvos. Dirbu virš 30 metų, neturiu jokių santaupų.

pinigų trūks visada, nes jei daugiau uždirbi tai daugiau išleidi, ir poreikiai tada vis auga, ir niekada nebūna gana, kol kas nors neatsitinka.

Reiškias negalėjai ir nieko nepadarysi, nereikia kaltint savęs. Gavo žmogus šilumos šituose namuose ir jo atmintyje tas liko, kad ir gyvenant kituose namuose, kur juom nors trumpai , bet pasirūpino. Kartais ne viskas priklauso nuo mūsų, rodos nori, gali, nesunku, bet neįmanoma to atlikti dėl atsiradusių aplinkybių, kurias aprašė Voveruška. Tai yra baisiausia kas gali ištikti seną žmogų, o jeigu jis neturi vaikų ,kurie privalo nuspręst kaip jam toliau gyventi, tai jau visiškai amen.

bet turite fainą vaiką. Net neabejoju, kad kai pradės dirbti, tikrai padės ir jums iškarto bus lengviau. Būtent tai buvo man su mama, mes pradėjome GYVENTI tik kai aš pradėjau dirbti. Ji ir dabar neturi santaupų, nors kaip ir jus visą gyvenimą sąžiningai dirbo (ir dirba). Bet aš jai negailiu nieko. Viskas ką galiu - jai.

Prisiminiau dar gerą bajerį su mūsų Petriuku.
Jis, senas politinis kalinys, kaimo inteligentas, neišeidavo į gatvę be šlipso po kaklu.
Kadangi, pas mus viešėdavo labai dažnai, tai ir rūbelius praskalbdavome.
Kartą, ryte atsikėlęs, matyt, neradęs savo šlipsiuko, pasibėdavojo, kad neranda...
Buvau darbe, nežinau, kaip ten tiksliai buvo. Bet mano mama, irgi tokia "žvitri", padavė kabantį dukros kaklaraištį. Viskas būtų gerai. Bet tas kaklaraištis pirktas Sex shope. Ten kiaulaitės tokios ružavos žydrame fone visokiomis pozomis mylisi.
Na, apsirėdo mūsų Petriukas, kaip visada, kažkuris iš namiškių jį nuveža ten, kur jam reikia ir paskui namo.
Dažniausiai veždavo mano sūnus, nes jie kažkaip labai sutardavo.
Niekas, žinoma, nepasižiūrėjo, kad Petriukas vaikšto pasirišęs sexy šlipsą.
Po kokio mėnesio atvažiuoja jis vėl pas mus. Ir mano akys ant kaktos iššoko: dėde, sakau, iš kur gavot šitą šlipsiuką? Tai nežinau, čia nuo paskutinio karto tą patį pasirišu.
Žinokit, juokėmės iki šlapių kelnių
Jis taip ir nesuprato, kodėl tokios gražios spalvos šlipsiuko daugiau jam nedavėm

Vaikai atsidėkos už tai, užaugę jie supranta. Kas iš tų santaupų, jeigu tik dėsi į sąskaitą, o vaikui nei dviračio nupirksi, nei į kelionę kur pasižvalgyt išleisi. Juk vaikystė taip ir prabėgs be įspūdžių, malonių prisiminimų, tik pinigai sąskaitoje tupės.

va čia tai anekdotas, žmogus senas, nebeįžiūrėjo kas ten nupiešta bet tai turėjo atrodyti kietai

Jau ne tas žodis
Ir pas daktarus buvo nuvežtas. Ir nepastebėjom. Vienžo, įdomiausia, kad nepasigedom to aksesuaro namuose. Kažkada dukra gavo dovanų, taip ir kabojo jis nenaudojamas