Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2008 m. spalio 7 d. nutartyje Civilinė byla Nr. 3K-3-463/2008 konstatavo, kad kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. 132-141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Taigi pagal naujai priimto (1990 m.) įstatymo normas kolūkiečių kiemo nuosavybė nebuvo nei kieno nors paimta, nei nusavinta, jai tik buvo nustatytas kitas (naujas) teisinis režimas.

Tam, kad šioje byloje būtų tinkamai išnagrinėtas šalių turtinis ginčas, reikia apžvelgti kolūkiečių kiemo nuosavybę reglamentavusias 1964 m. 140 straipsnis). Tačiau ši taisyklė netaikytina nepilnamečiams ir nedarbingiems kiemo nariams.

Tarptautinės darbo organizacijos 1921 m. spalio 25 d. Konvenciją C10 „Dėl minimalaus amžiaus (žemės ūkyje)“ tuometinė Sovietų sąjunga (dab. Rusijos Federacija) ratifikavo 1956 m. rugpjūčio 10 d. ir denonsavo tik 1979 m. gegužės 3 d., ratifikavusi atnaujintą 1973 m. Konvenciją C138 Dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus.

Konvencijoje C10 numatyta, kad vaikai iki keturiolikos metų amžiaus, negali būti įdarbinti arba dirbti bet kurioje valstybinėje ar privačioje žemės ūkio įmonėje ar jų filialuose, išskyrus laisvas valandas, ne- nustatytas lankyti mokyklą. Jeigu vaikai dirba ne mokyklos lankymo valandomis, darbo laikas neturi būti toks, kad pažeistų mokyklos lankomumą (1 straipsnis). Praktinio profesinio mokymo laikotarpiai ir mokyklos lankymo valandos, gali būti išdėstyti taip, kad būtų galimas vaikų užimtumas šviesia žemės ūkio veikla, ir ypač atsižvelgiant į darbų, susijusių su derliaus nuėmimu, pagal sąlygą, kad toks darbas negali sumažinti bendrą metinį mokslo metų laikotarpį - mažiau kaip aštuonis mėnesius (2 straipsnis).

Lietuvos Respublika Tarptautinės darbo organizacijos nare tapo 1921 m., o 1991 spalio 4 d. atnaujino narystę TDO, 1973 m. Konvenciją C138 Dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus“ ratifikavo 1998 m. birželio 20 d., todėl laikytina, kad Valstybinio socialinio draudimo sistemos institucijoms ir įstaigoms privalo būti žinoma, kad tol kol vaikai lankė mokyklą jų darbo stažą patvirtinantys metai buvo ir galėjo būti ne 12 (dvylika), o ne daugiau kaip 4 (keturi) mėnesiai.

Dar šiek tiek informacijos,

TSRS Liaudies komisarų tarybos ir VKP (b) nutarimu „Dėl privalomo darbadienių minimumo padidinimo kolūkiečiams“ ir „ Dėl miesto ir kaimo vietovių darbingų gyventojų mobilizavimo į kolūkius, tarybinius ūkius ir MTS žemės ūkio darbams tvarkos“, 1942 m. balandžio 13 d. nutarta kiekvienam darbingam kolūkiečiui ir kolūkietei karo laikotarpiui padidinti privalomą darbadienių minimumą nuo 120 iki 150 darbadienių per metus. Paaugliams-kolūkiečių šeimų nariams nuo 12 iki 16 metų amžiaus – ne mažiau kaip 50 darbadienių per metus.

TSRS Ministrų Tarybos 1947 m. gegužės 31 d. nutarimu 1942 m. balandžio 13 d. TSRS Liaudies komisarų tarybos ir VKP (b) nutarimas „Dėl privalomo darbadienių minimumo padidinimo kolūkiečiams“ paliktas galioti.

Sovietų sąjungos okupuotoje Lietuvoje galiojo Tarptautinės darbo organizacijos (toliau vadinama-TDO) 1921 m. spalio 25 d. Konvencija C10 „Dėl minimalaus amžiaus (žemės ūkyje)“, nes sovietų sąjunga šią Konvenciją ratifikavo 1956 m. rugpjūčio 10 d. ir denonsavo tik 1979 m. gegužės 3 d., ratifikavusi atnaujintą TDO 1973 m. Konvenciją C138 Dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus.

1921 m. spalio 25 d. TDO Konvencijos C10 1 straipsnyje numatyta, kad vaikai iki 14 metų amžiaus negali būti priimti į darbą ir dirbti valstybinėse ar privačiose žemės ūkio įmonėse, ar kokiuose nors filialuose valandomis, skirtomis lankyti mokyklą. Jeigu jie naudojami tokio pobūdžio darbuose laisvu nuo mokyklos laiku, tai toks darbas neturi būti jiems kliūtimi lankyti mokyklą.

Tarptautinės darbo organizacijos narė nuo 1921 m. Lietuvos Respublika, 1991 spalio 4 d. atnaujinusi narystę TDO, 1998 m. birželio 20 d. ratifikavo 1973 m. TDO Konvenciją C138 Dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus“.

Manau, kad tai taip pat gali padėti Jums ginant savo teises į teisingą Valstybinių socialinio draudimo pensijų stažą.

Patarčiau pasiskaityti:

RSFSR Darbo įstatymų kodeksas 1922 m. (toliau vadinama- 1922 m. RTFSR DĮK)
Skelbiamas Internete: (http://www.hist.msu.ru/Labour/Law/kodex_22.htm)
175. Socialinis draudimas taikomas visiems samdomiems darbuotojams, nepriklausomai nuoto, ar jie dirba valstybinėse, visuomeninėse, kooperatinėse, koncesinėse, nuomojamose, mišriose ar privačiose įmonėse, institucijų, įstaigose, ūkiuose ar pas privačius asmenis, neatsižvelgiant į jų darbų pobūdį ir trukmę ir atsiskaitymų su jais būdus.
178. Draudimo įmokas moka įmonės, įstaigos, ūkiai ar asmenys, kurie naudojasi samdomudarbu, be teisės apmokestinti apdraustuosius ir išskaityti iš jų darbo užmokesčio.

1956-07-14 TSRS įstatymas "Dėl valstybinių pensijų". (http://bestpravo.ru/ussr/data04/tex16184.htm)

Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (patvirtinti TSRS Ministrų tarybos nutarimu „Dėl valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“, 1956 m. rugpjūčio 4d., Nr. 1044). (http://www.bestpravo.ru/ussr/data04/tex16180.htm)

108. Į bendrą darbo stažą, suteikiantį teisę gauti pensiją, įskaitomas visoks darbininko arba tarnautojo darbas nepriklausomai nuo jo pobūdžio bei trukmės ir nuo pertraukų trukmės.
109. Be darbininko arba tarnautojo darbo į bendrąjį darbo stažą taip pat įskaitoma:
а) visoks darbas, kurį dirbdamas darbuotojas, nebūdamas darbininku ar tarnautoju, priklausė valstybiniam socialiniam draudimui;
<..>

TSRS įstatymas „Dėl neatidėliotinų priemonių gerinant gyventojų pensinį aprūpinimą ir socialinį aptarnavimą“ 1989 m. rugpjūčio 1 d., Nr. 313-1 (TSRS liaudies deputatų ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos žinios, 1989, Nr. 9-209). (http://www.bestpravo.ru/ussr/data01/tex11254.htm ), kuriame numatyta, kad
vykdant TSRS liaudies deputatų suvažiavimo sprendimą dėl neatidėliotinų priemonių gerinant karo ir darbo veteranų, invalidų, žuvusių kariškių šeimų pensinį aprūpinimą, įvedant vienodas darbininkų, tarnautojų ir kolūkio narių pensinio aprūpinimo sąlygas ir gerinant šių piliečių socialinio aptarnavimo paslaugas Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausioji Taryba nutaria:...>.
2 straipsnis. Iki įsigaliojant naujam TSRS įstatymui dėl darbuotojų pensinio aprūpinimo kolūkių nariams ir jų šeimoms skirti ir mokėti pensijas TSRS įstatyme „Dėl valstybinių pensijų“ darbininkams, tarnautojams ir jų šeimoms nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal tai kolūkio narių darbo užmokestį dėl pensijų dydžio paskaičiavimo nustatinėti pagal jiems galiojančias taisykles.
Iki šio įstatymo įsigaliojimo dirbtą kolūkiuose laiką įskaityti į darbo stažą, suteikiantį teisę į pensiją pagal TSRS įstatymą „Dėl valstybinių pensijų“.
10 straipsnis. Šiame įstatyme numatytas priemones įvesti: 1-3, 5-7 straipsniuose nuo 1989 m. spalio 1 d., o 4 ir 8 straipsniuose nuo 1990 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad "Asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., buvę šie laikotarpiai: visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas".

Atkuriant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. galiojo
nurodytas TSRS įstatymas „Dėl neatidėliotinų priemonių gerinant gyventojų pensinį aprūpinimą ir socialinį aptarnavimą“ 1989 m. rugpjūčio 1 d., Nr. 313-1, ir juo nustatyta kolūkio narių darbo stažo įskaitymo tvarka pagal TSRS įstatymą "Dėl valstybinių pensijų", ir šiame įstatyme nurodytus Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus, kurie buvo patvirtinti TSRS Ministrų tarybos nutarimu „Dėl valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“, 1956 m. rugpjūčio 4d., Nr. 1044.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, o 52 straipsnis patvirtina, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Todėl ir naudokimės nurodytų galiojusių ir galiojančių įstatymų atvejais, o ne mums primetama susiklosčiusia praktika, pagrįsta stalino sukurtu darbadienių (žmogaus darbo dienų) minimumumu, mums primestu stalino vadovaujamų okupantų jėga.