Ilgai ilgai aš skaičiau jūsų pamastymus ir patarimus. Su visais sutinku.
Pas mane su mama irgi nėra to ryšio. Kiek save pamenu tai jeigu ką nors negalima tai "tu esi dar maža mergaite", o jei ką nors padarau negerai tai tada "tu gi esi jau didele kaip tu galėjai?". Dar atsimenu, kad turėjau anksti tapti savarankiška, nes turėjau tvarkyti kambarius, vyrti valgyti, skalbti savo drabužius (aišku ne visai kaip Pelenei

)... bet jeigu aš to nepadarydavau, nes lauke su draugais yra smagiau (kaip ir visiems vaikams) tai namie kabodavo kareiviškas diržas ir kilimams dulkinti tą lazdą. Todėl skaitydama patarymus bandydavau isivaizduoti, o jeigu aš taip pasielgčiau, nueičiau pas mamą pasikalbėti, iškarto mano širdyje auga nematomas barjeras su spigliuota viela, o gerklėje jaučiu ašarų kartumą. O toks pokalbis nežinau ar ką pakeistu. Nors mes retai kada pykstames ar keliam balsą, bet ryšio visvien nėra. Gal dėl to, kad vaikystėje šalia mamos jaučiau ne meile, bet baime jai. Baime, kad kažką ne taip pasakysiu arba padarysiu.
Noriu pasakyti, kad pati tokia nepasidariau, nors kaip ir kiekvienam buna protrukių, buna, kad aprekiu, bet visada po tokių "isterijos priepolių" atsisėdu apkabinu vaikus ir kartu atsiprašinėjam ir pasakau, kad tu esi pats geriausias arba geriausia ir aš tave labai labai myliu. O vaikai tai yra pats nuostabiausias dalykas mano gyvenima, nes iš vyro puses viso to nesulaukiu.
Klausimas: Kiek reikia psichologų tam, kad pakeisti lemputę?
Atsakimas: Ne vieno. Lempute turi pati norėti pasikeisti.
Išsiliejau...