Laisvalaikio skaitiniai

Atidarom naują, ( nepykit baisiai ) laisvalaikio skaitinių temą, kuri, manom, bus įdomi žmonėms, vienaip ar kitaip susijusiems su apskaita. Sutikim, nedaugelis žino žymius paeities ir dabarties apskaitai nusipelniusius žmones, apskaitos mokyklas, jų įtaką apskaitai ir jų skirtumus. Sutinkam, kad vienas iš didžiausių, nusipelnęs apskaitai ir visiems buhalteriams Lietuvoje girdėtas Luka Pačiolis (Luca Paciolli (1445-1510 (arba 1517). Tačiau mažai girdėjom šiuolaikinei apskaitai (XIX a. pabaiga -XX a. ) įtaką padriusius bei mokslinius darbus rašiusius prancūzus P.Garnje, J. Leotje, A. Gilbo, Ž.B. Diumaršė, amerikiečius G.Emeroną, Č.Garisoną, Č.Klarką, V. Patoną, italus F.Vilą, F. Marči, Dž. Čerboni. Tikimes, kad mums pasiseks nelabai nuobodžiai papasakoti įdomesnius įvykius ir faktus, vienaip ar kitaip susijusius su apskaita. Gero skaitalo.


Idėjos ir realizacija: Anastasija ir artas71

Buhalterių herbas


Ar žinote, kad buhalteriai turi savo herbą? Jo autorius prancūzų mokslininkas Žanas Batistas Diumaršė (1874-1946). Šiame herbe pavaizduota saulė, svarstyklės ir Bernuli kreivė, ir užrašytas buhalterių šūkis:“Science-Conscience-Indenpendance”.
Saulė reiškia, kad apskaita nušviečia ūkinę veiklą; svarstyklės simbolizuoja balansą ; Bernuli kreivė – simbolizuoja, kad atsiradus apskaitai, ji bus amžinai.
Šūkis išverčiamas taip: "Mokslas, sąžinė, nepriklausomumas". Šūkis tikrai tiksliai atspindi buhalterio ir buhalterijos, kaip mokslo, principus. Deja, šiuolaikinėje visuomeneje šie principai kartais pamirštami...
Tiesa, pirminis vertimas buvo "Mokslas, pasitikėjimas, nepriklausomumas". Žodis pasitikėjimas – "conscience" - ir anglų, ir prancūzų kalboje verčiamas vienodai, tačiau atižvelgiant į tai , kad Diumaršė – prancūzas, bei į tai, kad pasitikėjimas prancūzų kalboje yra
kitas žodis (confiance), consciense verčiamas "sąžinė"
Kaip atrodo Bernuli kreivė ( tiems, kurie šiek tiek primiršo fiziką ):
http://mathsrv.ku-eichstaett.de/MGF/homes/grothmann/java/zirkel/doc_ru/Examples/Bernoulli.html

Greenmail arba sakmė apie Piktąjį finansų genijų Kenetą Dartą

Greenmail yra vienas iš tų visiškai teisėtų pinigų atėmimo būdų, apie kuriuos kadaise Šurai Balaganovui pasakojo žymusis kombinatorius Ostapas Benderis. Tai būdas, ( dar žinomas kaip Bo Voyage Bonus arba Goodbye Kiss ) kai finansinis šantažuotojas superka minimaliai reikalingą ūkio subjekto akcijų ( arba skolų) kiekį, kuris jam leidžia blokuoti sprendimų priėmimą, balsuojant akcininkų susirinkime. Šantažuotojo tikslas – visaip kenkti įmonės veiklai, nepriimant ekonominę situaciją pagerinančių sprendimų ir laukti momento, kai kitiems įmonėms akcininkams trūks kantrybė ir jie sutiks sumokėti nemažas sumas, išperkant kenkėjo akcijas. Tai ir yra šantažisto tikslas.
Greenmail‘o pradininku laikomas Kenetas Dartas. Tačiau „greenmail‘o“ užuomazgų galima rasti XIX a. pabaigoje -XX a. pradžios Anglijoje, kada kai kurie smulkūs įmonių akcininkai bandydavo visaip trukdyti įmonės veiklai ir reikalaudavo (slaptai ar viešai) neprotingai didelių sumų už savo turimas akcijas. Tik vėliau -1997-1999 metais atsirado įstatymai, apribojantys „lengvo uždarbio“ veikėjų savivalę – skirtumas tarp rinkos ir akcininkų „už ramybę“ sumokėtų sumų buvo apmokestintas 80% pajamų mokesčiu.
Keneto Darto finansinės sekmės modelis – pasinaudoti žmonėmis, įmonėmis ir galimybėmis, uždirbti ir ..kaip vienkartinio naudojimo daiktus išmesti ir pamiršti. Matyt, tai buvo Keneto tėvo, Viljamo Darto įtaka. Tėvas žymus savo išradimu – vienkartinis puodelis yra būtent jo paprasta, bet geniali mintis, sukrovusį jam nei daug nei mažai -4,5 milijardo USD turtą. Jo įkurta kompanija „Dart container“ yra viena iš didžiausių tokios produkcijos gamintojų.
Mirus tėvui, palikimas atiteko Kenetui, tačiau jis neinvestavo tais laikais (1970-80) į strimgalviais augančią akcijų rinką. Jis ieškojo aukos - iš kurios galėtų išsiurbti lėšas ir išmesti kaip vienkartinį puodelį.
Žurnalistai ne kartą skelbė oficialią greenmail‘o atsiradimo datą -1994. Tačiau pradžia buvo matyt vis tik 1992 - didžiausią pasaulio „ekonominį šantažą“ inicijavo Kenetas Dartas, suradęs progą investuoti nemažus tėvo turtus.
1992 metai Brazilijai buvo ypatingai sunkūs- 2500% metinė infliacija, daugiamilijardinės skolos užgulė valstybę. Kenetas Dartas, mokėdamas po 40 centų už 1 USD Brazilijos skolos, supirko beveik 4% skolos.
Brazilija atsitiesė- kai kurioms skoloms buvo atidėti mokėjimai, dalis skolų nurašyta, tačiau, kai 1994 metais Brazilijos vyriausybė su beveik 700 investuotojų suderino labiau palankias skolų grąžinimo bei dalies nurašymo sąlygas, vienintelis Dartas atsisakė pasirašyti susitarimą. Koks kilo triukšmas, sunku net įsivaizduoti. Susitarimas buvo ant žlugimo ribos. Kokiais tik”meiliais žodžiais” brazilai nevadino Keneto Darto, sunku ir nusakyti. Dartas nesutiko atsisakyti galimos naudos. Tačiau, nepaisant nepasirašyto susitarimo, valstybė restrukturizavo skolas, ir Dartui grėsė bankrotas. Bet jis nepasidavė - padavė Brazilijos vyriausybę į teismą, ir jį laimėjo. Jis buvo vienintelis investuotojas, kuris ne tik atgavo savo lėsas, tačiau ir turėjo 61% pelno iš šios maklios.Ne veltui ir mokykloje ir aukštojoje jis pasižymėjo kaip talentingas matematikas.
Tačiau ne tik Brazilija nemėgo (švelniai tariant) piktojo finansų genijaus. 1993 metais, kai Dartas atsisakė JAV pilietybės ( pagrindas, kaip jis manė, buvo ypatingai svarbus-mokesčiai, vien pajamų mokesčio 1992 metais jis sumokėjo 34.5 mln. USD) o Dart Container toliau nešė milžiniškus pelnus savininkams ( mažiau nubyrant į biudžetą) , tuometinis JAV prezidentas Bilas Klintonas dėl tokio Darto poelgio netgi užsimojo keisti kai kuriuos investicijas skatinančius įstatymus. Vis tik įstatymai nebuvo pakeisti, kad nešokiruoti kitų užsienio investuotojų.
Kenetas Dartas tapo Airijos ir Belizo piliečiu ( tai šalys, kurios neapmokestina užsienyje gautų pajamų). O kad nemokėti nei nekilnojamojo turto nei kitų mokesčių ( kurie vistiek atsirastų gyvenant kurioje nors šalyje), Dartas aukcione iš bankrutavusio milijonieriaus nupirko didžiulę šarvuotą jahtą ( viso tik už 7 mln. USD) ir iki šiol plaukioja po beribius vandenynus bei jūras, tik retkarčiais užplaukdamas į uostus.Tačiau ir tai jam netrukdo būti šalia ekonominių įvykių ( o gal būt kai kuriuos ir inicijuoti), nes jahtaoje instaliuota geriausia telekomunikacijų įranga. Kalbama , kad Dartas investuoja didžiules lėšas į mokslinius tyrimus, kurių tikslas – ištirti, kaip galima palaikyti smegenų veiklą , po to, kai sustoja širdis. Jeigu Dartui gyvam esant tai pavyks padaryti, net po mirties juridiškai Dartas traktuosis gyvas – jo smegenų veikla nenutrūks. O jei Dartas bus gyvas, tai jo palikuonims bei giminaičiams neteks mokėti paveldėjimo mokesčių.

Pagal užsienio spaudą paruošė: artas71 ir Anastasija

Anonsas !!
Apie kokį „auksinį parašiutą“ kalbėjo buvusi "Hermio" banko valdybos pirmininkė Nadiežda Novickienė, ir kokios šių „parašiutų“ kainos rinkoje?

Auksinis parašiutas: kada atleidimas pelningas


Auksinis parašiutas – sutartyse numatyta išmoka aukštas pareigas (kompanijos vadovai, finansų direktoriai, valdybos nariai) užimančiam samdomam darbuotojui jo atleidimo atveju. T.y netekus aukštų pareigų, nusileidi iš aukštybių saugiai, bei su nemažu kapšiuku pinigų.
Pirmoje vietoje, toli palikęs konkurentus, buvęs New York‘o vertybinių popierių biržos vadovas Dick‘as Grasso – žurnalo Forbes žiniomis ,tuo metu, kai jis rinko asmeninius daiktus iš darbo kabineto, jo sąskaita pasipildė 140 mln. USD.
Antroje vietoje - Harry Stonecipher iš kompanijos Boeing, atleistas 2005 kovo 6 dieną. Jis gavo 44 mln. išeitinę išmoką
Trečias pagal brangumą „parašiutas“ - GlaxoSmithKline (GSK ) vykdomojo direktoriaus Žano Piero Garnje – GSK išmokėjo 37,7 mln USD kompensaciją . Mažesnę, bet neskelbiamą kompensaciją ( teigiama kad ir ji buvo aštuonženklė) gavo GSK vyr. buhas Džonas Kumbas.
Ketvirtoje vietoje Scott Livengood iš Krispy Kreme, atleistas 2005 pradžioje. Jis gavo 32.7 mln USD išmoka.
Penktoje vietoje Christopher Galvin’s iš Motorola - gavo 29,1 mln USD išmoka.
Šeštą vietą užima moteris Carly Fiorina- Hewlett-Packard buvusi vykdomoji direktorė gavo 21,1 mln. USD išeitinę kompensaciją.
Jau nieko nestebina, kad Rusijos piliečių vardai šmėkščioja ne tik turtingiausių pasaulio verslininkų, bet iš šiuose sąrašuose. Neoficialiai teigiama, kad buvęs HTB kanalo direktorius Borisas Jordanas gavo 10 mln. USD išeitinę kompensaciją,

Tokio dydžio išeitinės kompensacijos yra numatomos sutartyse, tačiau retai viešai skelbiamos dėl galimo smulkių akcininkų nepasitenkinimo. Vienas iš retų atvejų, kai „auksinio parašiuto“ dydis buvo paskelbtas viešai, Daimler ir Chrysler susijungimo sandoris. Vykdomasis jungtinės kompanijos direktorius Robert J Iton pasirašė sutartį, pagal kurią per pirmus vadovavimo metus gaus 70 mln. USD darbo užmokestį, o jeigu per dvejus metus jam tektų palikti šias pareigas, išeitinė išmoka sudarytų 24,4 mln. USD.

Skaičiai ispūdingi ir mokami tikrai siauram ratui gerai žinomiems pasaulyje aukščiausio lygio vadybininkams. Tačiau iš žemesnio rango darbuotojai nėra skriaudžiami – populiarus tampa „tin parachute“ ( skardinis parašiutas) - numatytos išeitinės kompensacijos kvalifikuotų vyr. buhų, vadybininkų ir kitų žemesnių grandžių darbuotojų darbo sutartyse.

O kaip Lietuvoje? Spaudoje buvusi banko Hermis valdybos pirmininkė Nadiežda Novickienė prasitarė apie savo sėkmingą nusileidimą „auksiniu parašiutu“. Sumos nėra skelbiamos, tačiau , iš Vilniaus banko reakcijos galima spėti, kad tai buvo tikrai nemažai. Sujungimo procesas nevyko visiškai sklandžiai, ir, kaip prisipažino pats Vilniaus bankas, kainavo žymiai daugiau nei buvo planuojama. Iš surauktų Vilniaus banko valdybos narių veidų galima buvo suprasti, kad jiems teko praryti karčią piliulę.

"Parašiuto dydį" kiekvienas sudera asmeniškai, tačiau kaip pavyzdys apskaičiavimo gali būti toks – nutraukus sutartį pirmaisiais metais mokama iki 6 mėnesio algų dydžio kompensacija, nutraukus antraisiais metais – 6- 12 mėn. algų , o toliau už kiekvienus metus pridedama 2-4 mėn. algos dydžio kompensacijos.


Kaip trukdyti kompanijų sussijungimui bei kaip mažesnei kompanijai išvegti įsigijimo (užvaldymo), kokiais ginklais ginamasi ( poison pills), golden parachute, killer bees, Shark repellent, Crown jewels) ir kokias ginklais puolama, kai norima užvaldyti mažesnę kompaniją (warehousing, dawn raid, bear hug ir kt) skaitykite kituose skaitiniuose.

Pagal užsienio spaudą paruošė: artas71

Apie darbo užmokestį

Gl mėnesio pabaigoje Tavo piniginėje jau švilpauja vėjai? Nesi patenkintas atlyginimu?.


Nėra tikslaus metodo, kaip tai daryti, tačiau šios taisyklės kažkiek gali padėti Tau išeiti iš vadovo kabineto su mintimis apie būsimą storesnę piniginę.
1. Pasidomėk, kiek uždirbama Tavo profesijos sektoriuje. Jei iš spaudos ar pažįstamų sužinai, jog Tavo specialybės darbuotojai uždirba dvigubai daugiau, pasinaudok momentu ir elkis taip, kad apie tai sužinotų tavo vadovas. "Labai svarbu žinoti rinkos padėtį, išsiaiškinti, ar Tavo atlyginimas atitinka to paties sektoriaus darbuotojų atlyginimą",- pataria Carlos Lópezas , "Watson Wyatt" įmonės darbuotojas. Tik to nedaryk su bendradarbiais, nes tai gali išprovokuoti įtampą darbo vietoje. Tačiau atmink, kad maksimalias sumas uždirba geriausieji.Jei esi įsitikinęs, kad esi vienas iš geriausių, orentuokis į didžiausias sumas.
2. Pasirink tinkamą momentą ir prašyk susitikimo su vadovu. Nesiblaškyk. "Susitikimas su vadovu turi būti aiškus ir nedviprasmiškas",- pataria psichologai. Bet įsitikink, ar Tavo šefas neskuba iš mokyklos pasiimti vaiko, ar neturi vykti pietauti su verslo partneriais.
3. Kalbėkite apie savo laimėjimus bei susirūpinimą. Aiškiai išsakykite (žodžiu arba raštu), kodėl prašai padidinti atlyginimą. Išdėstyk savo laimėjimus ( o ne įmonės) ir rezultatus. Tik niekada vadovui neaiškink, kad daug dirbi. "Už tai Tau jau mokamas atlyginimas",- tvirtina "Serlab" įmonės direktorė Marisa Unze.
4. Darbe nevaikščiok nusiminęs. "Sėkmė nuo manęs visada nusisuka..." Išmesk iš galvos tokias mintis. Jei tai išdėstysi savo vadovui, greičiausiai iš jo kabineto išeisi nieko nepešęs. Nepasirodyk, kad esi auka, tačiau ir neatrodyk, kad jautiesi stipresnis už šefą.
5. Analizuok savo galimybes. Ar esi tikras, kad Tau turi būti padidintas atlyginimas? Būk atviras pats sau. Pagalvok, ar įmonė, kurioje dirbi, šiuo metu yra pajėgi padidinti algą. "Reikia kojomis siekti žemę ir gerai žinoti, ar galima pritarti Tavo pageidavimui",- aiškina Marisa Unze.
6. Parodyk, kad darbas Jums teikia malonumą. Svarbu, kad vadovas Tave visada matytų gerai nusiteikusį. Tokiu atveju šefas žinos, kad gaudamas didesnį atlyginimą Tu būsi toks pats aktyvus - pinigai nebus problema.
7. Nedaryke spaudimo motyvuodami, kad turi pasiūlymą iš kitos įmonės. Niekada to neparodyk. Vadovas žino, kad įmonės darbuotojų atlyginimai yra panašaus lygio kaip ir kitų to paties sektoriaus firmų darbuotojų. Jei turi kitą darbo pasiūlymą, juo geriau. Jei pakalbėjus su vadovu aplinkybės nepasikeis, priimk kitos įmonės pasiūlymą.
8. Palauk, kol Jums pasakys kiek, ir tik tada derėkis. Kodėl reikia sakyti, kad nori "10"? O jei įmonė pasiūlys "20"? Niekada pirmas neklok kortų ant stalo. Palauk, kol šefas pirmas tars žodį, tik tada derėkitės. Gal atsitiks taip, kad jo pasiūlymas Jums bus palankesnis, nei pats tikėjaisi.
9. Atsižvelk į vadovo nuotaiką. Gal šefas ką tik gavo paskutinę telefono sąskaitą? O gal jo vaikas mokykloje iškrėtė pokštą? Ką tokiu atveju daryti? Be abejo, laukti palankesnio momento. "Konfliktiškomis dienomis dėl atlyginimo didinimo geriau vadovo kabinete nesilankyti. Pasirink tinkamesnį momentą",- pataria "Alta Gestion" darbuotojai.
10. Išstudijuok, kada yra geriausias momentas. Daugelyje įmonių yra laikotarpis, kada aptariami ir analizuojami darbuotojų atlyginimai. Jei to nėra Tavo firmoje, pasidomėk, nuo kada gali pateikti pasiūlymą. Tai pats geriausias momentas. "Jei prarandi galimybę, vėliau bus dar sunkiau ką nors pakeisti",- dėsto p. Unze.

Šaltinis: "Capital" (Ispanija)

Straipsniai, kuriuos ( mano labai asmenine nuomone), verta paskaityti.


www.mindgasmic.com/ese53.htm
Citatos:
"Gyvenimas toks trumpas, kad verta visas pastangas skirti tik tiems svarbiems darbams, kuriuos iš tikrųjų nori daryti, arba, kaip yra pasakęs dr. John‘as Grinderis, „dirbti tik tokius darbus, už kuriuos patys esate pasiruošę mokėti, kad jums būtų leista juos dirbti“. Tą patį sakė filosofas Allan Watts, tą patį dabar sako ir rinkodaros guru Seth Godin".

"Blogiausias dalykas, kurį išmokome mokykloje, sako Seth Godin, yra mūsų polinkis prisitaikyti, ir būti “tokiais, kaip visi”. Argi mums įdomu, kaip gerai golfą žaidžia mūsų finansininkas, ir ar jis mėgsta “sudoku’? Ne, mums svarbu, kaip gerai jis gaudosi apskaitoje. Tad jei pasirenki tokią veiklą, kuri tave “veža”,jau turi esminį pranašumą prieš visus, kurių ši veikla “neveža”. Jei esi pasiruošęs daryti daug klaidų, kad pagaliau pasiektum esminį pranašumą prieš kitus savo veikloje- žiū, ne už kalnų tas laikas, kai tavo pranašumai bus tinkamai įvertinti ir pačiam nebereikės “arti” n valandų per savaitę"

www.balsas.lt/naujienos/rinktiniai/straipsnis1333

Goefrey Colvinas iš „Fortune“ apibendrino penkis puikios praktikos bruožus, vertingus tiek organizacijoms, tiek individams:

1. Kiekvienos itin svarbios užduoties imkitės turėdamas labai konkretų siekį: ką aš padarysiu geriau. Tai sietina ir su NLP (neurolingvistiniu programavimu) gerai iškeltų tikslų formuluote – turėk specifinį aiškų tikslą. Jei vokalo pamokose dalyvauja mėgėjai, jiems tai tik pramoga, tačiau operos žvaigždės kiekvienose pratybose turi labai konkretų tikslą – toliau kokybiškai lavinti balsą.
2. Atlikdami užduotį, suvokite, kas vyksta, kodėl Jūs ją atliekate būtent taip, ar tai tikrai veikia. Albertas Einsteinas yra pasakęs: „Beprotybė yra nuolat daryti tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų.“

3. Atlikę užduotį, gaukite kuo daugiau informacijos ir vertinimų, kad galėtumėte tobulinti savo elgesį.
Tai esminė NLP nuostata: būti pakankamai smalsiems suvokti, kas veikia, kas ne, ir tiesiog dievinti kritiką – nes ji yra puikiausia informacija. Palyginimas: jei neveikiate, nes bijote kritikos ar nesėkmės, jūs neveikiate. Ir tiek.

4. Nuolat kurkite aplinkybių modelius mintyse.
Arba NLP kalba šnekant – vizualizuokite, sukurkite įvairiausių variantų scenarijų: kaip konkrečiai ir ką jūs darysite toliau, kokį poveikį tai turės kitiems dalykams ir t.t. Pasirodo, profesionalūs sportininkai tyrimų metu patvirtino, kad jie ne tik fiziškai daug geriau atlieka tam tikrus veiksmus, bet gali labai suprantamai ir argumentuotai paaiškinti, ką ir kodėl jie daro, ir yra tiesioginė priklausomybė tarp gebėjimo įsivaizduoti, kaip ir ką tu darai, ir rezultatų. Juolab kad smegenys iš tiesų sunkiai atskiria, kas yra įsivaizduojama ir kas ne – įsivaizduodami, tarkime, save futbolo rungtynėse, priverčiame veikti tas pačias raumenų grupes, kurios ir atliks judesius. Sugebėdami rutulioti įvairius scenarijus mintyse, iš esmės dar geriau pasirengiame juos atlikti.
5. Darykite tai reguliariai. Nenuolatinė praktika neveiksminga. Padarykite ją savo sėkmės įpročiu".

Dar vienas geras straipsnis:
www.mindgasmic.com/ese54.htm
Citatos: Erich Von Manstein, legendinis vokiečių (ir nacių) fieldmaršalas, savo karininkus yra apibūdinęs taip: „Yra tik keturi karininkų tipai. Pirmiausia, yra kvaili ir tinginiai. Palikime juos ramybėje, jie nekelia žalos... Antra, yra daug dirbantys ir protingi. Jie geri kadriniai karininkai, užtikrinantys, kad kiekviena detalė pastebėta. Trečia, turime daug dirbančius ir kvailus. Šie žmonės yra prakeikimas ir turėtų būti atleisti iškart- būtent jie kuria nereikalingus darbus visiems. Ir, galiausiai, turime protingus, bet tinginius. Jie tinka aukščiausioms vadovybės pozicijoms“


Darykite tik tai, ką galite daryti geriausiai

„Devyni amatai, o dešimtas badas“- žinojo ir bespecializuoti pradėję mūsų proseneliai. Maža to, verta imtis tik tokios veiklos, kurią iš tikrųjų dievinate, kurią dirbtumėte, net jei Jums reikėtų pačiam už tai mokėti. Tai, pasak mano mylimo filosofo Allan Watts, reiškia viena- jei Jums patinka žirgai, bet dirbate advokatu, meskite teisę, ir įsigykite žirgą. Ar daug žirgų. Jausitės puikiai, nes darysite tai, ką norite daryti, o pinigai ir įvertinimas ateis, nes automatiškai įgysite esminį pranašumą prieš visus, kurie mažiau mėgsta jojimą ar šioje veikloje yra tik todėl, kad nieko geresnio nesugalvojo. Entuziazmas? Tik tada, kai darote tai, ką mėgstate daryti. Sėkmė? Ar dar nepastebėjote, kaip gerai sekasi tai, ką mėgstate daryti? Laimė? Apie tai jau kalbėjome: tai tiesiog sugebėjimas mėgautis šia akimirka. Kurių apstu, kai darote tai, kas jums patinka. Tai taip pat reiškia, kad „pardavę dūšią“ karjerai ar pinigams niekada nebus tokie sėkmingi, kaip žmonės, kurie daro tai, ką nori daryti, ar ką jaučia esą pašaukti daryti: net jei tai kiemsargiai, savanoriai, vienuoliai ar medicinos seserys".

Kadangi ne pirmą kartą išsirutuliojo diskusija apie buhalterio DU, primisiu pakankamai seną, bet GERĄ straipsnį, kuriame išdėstytos nuostatos
yra aktualios ir nepasenusios ir dabar:
www.lrinka.lt/Straipsn/Ek17.phtml

Keletas citatų:
"Visiškai akivaizdu, kad atlygis mokamas ne už "labai sunkų darbą" arba "už asmens su aukštuoju išsilavinimu atliktą darbą", o už reikalingą darbą. Darbą, kuris reikalingas žmonėms ir už kurį jie pasirengę sumokėti. Taigi sumanymas grindžiamas klaidinančia prielaida, kad atlyginimo dydį lemia objektyvios iš anksto apibrėžtos sąlygos, o ne darbo rezultatas ir rezultato vertė rinkoje.
Antra, siūlomoje darbų ir pareigybių vertinimo metodikoje tik probėgšmais užsimenama apie darbuotojo produktyvumą, lyg tai neturėtų įtakos atlyginimui. Tai akivaizdus metodikos trūkumas - atlyginimas tiesiogiai priklauso nuo to, kokią vertę sukuria darbuotojas. Laikomasi nepagrįstos prielaidos, jog visi atitinkamos kategorijos darbuotojai sukuria vienodą vertę, todėl ir atlyginimas turi būti vienodas.
Tačiau sukuriama vertė priklauso nuo daugelio kitų metodikoje neįvardytų ir apskritai balais "nesuskaičiuojamų" aplinkybių - darbuotojo sugebėjimo atlikti savo darbą, kuriamo produkto vertės rinkoje, turimų darbo priemonių, vadybos įmonėje ir pan. Vienodo produktyvumo iliuzija taikoma ir skirtingoms įmonėms. Remiantis tokia samprata vienos kategorijos darbuotojai skirtingose pramonės šakose sukuria vienodos vertės produktą.

Trečia, kategorijomis paremtas darbo užmokesčio apskaičiavimas palieka nuošalyje konkurenciją darbo jėgos rinkoje, tarsi ji nebūtų svarbi atlyginimo dydžiui. Metodikoje neakivaizdžiai teigiama, jog darbo jėgos pasiūla ir paklausa yra nereikšmingi veiksniai atlyginimo dydžiui nustatyti. Tokios aplinkybės ignoravimas iš esmės paneigia galimybę nustatyti kategorijas ir jomis paremtą darbo užmokesčio sistemą.

T.y labai gali būti, kad pvz. islandų investicinio banko MP Investment
padalinio Lietuvoje
verslas.banga.lt/lt/spaudai.full/47f68327e0d5b
vyr. buhui mokamas kokis 5 kart didesnis atlyginmas nei vyr buhams Lietuvos geležinkeliuose, Lietuvos dujose ar Ignalinos atominėje.
O VST (vakarų skirstomieji) mokamas atlyginimas vyr. buhui gali būti kokis keturiolika kart didesnis nei vyr.buho RST (Rytų skirstomieji)

Rekomenduoju paskaityti:
www.commonsense.lt/?p=155

Keletas citatų:

Ta paslaptis (žemo darbo našumo) slypi mūsų cechuose. Japonai – darbščiausia pasaulio tauta, lenkianti net lietuvius – yra labiausiai pažengę optimizuodami gamybą. Veiksmus, kurie nekuria jokios pridėtinės vertės, japonai vadina „muda“.

Štai vaizdingas pavyzdys, paremtas tikrais faktais. Antai jei „Ermitaže“ paprašysite perpjauti per pusę medžio lentą – pjūvis jums kainuos 1 Lt. Jei norėsite lentą supjaustyti į 3 dalis, iš jūsų paprašys 2 Lt, ir t.t. Taigi tas momentas, kai salės darbuotojas rėžia pjūvį, kuria vertę. Visi kiti jo veiksmai – lentos ieškojimas, atnešimas, įtvirtinimas, atmatavimas – yra “mudos”.

... sprendimas glūdi ceche. Laikas ten nueiti. Tiesiog, jei esate vadovas, nueikite ten ir praleiskite bent kelias valandas. Stebėkite, kaip dirba jūsų darbuotojai. Išvysite tai, kas artimiausią naktį trukdys užmigti.

Atkreipkite dėmesį, kaip iš sandėlio atvažiuoja ruošiniai, kaip jie paduodami, vėliau nuimami nuo staklių, sandėliuojami arba pervežami kitai operacijai. Napražiopsokite šio realybės šou įdomybių, kaip dažnai darbininkai eina iš sandėlio atsinešti įrankio, kaip tuo pačiu parūko. Kaip jie vaikšto ir tariasi, aiškinasi, kaip ir ką dabar reikia daryti. Kaip jie ieško brėžinių. Vėliau pusgaminių. Vėliau vėl brėžinių. Kaip jie pirmyn atgal vežioja vis trukdančias medžiagas ar ruošinius, kurių „tuoj tuoj prireiks“.

Beveik visa tai, ką jūs pamatysite, bus vertės nekurianti veikla. Žinoma, visų „mudų“ neišvengsite – gaminių asortimentas reikalauja staklių perderinimo, vežioti gaminius taip pat reikia. Bet nemažai „mudų“ jūs galite likviduoti čia pat ir tuojau pat.

Iškabinkite brėžinių kopijas. Patogiai išdėstykite įrankius. Gal net laikykite juos atviroje vietoje prie staklių (suprantu, kad „kiti taip nedaro“ baimindamiesi vagysčių. Įrenkite stėbėjimo kamerą). Atliekas kraukite į konteinerį ir išvežkite jį dabar, o ne „vėliau“.

Įsivaizduokite, kad gaminate ne taburetes, o vykdote širdies persodinimo operaciją. Taip, chirurgai nebėgioja į spintelę atsinešti pinceto. O baltais chalatais vilkintis kolektyvas atlikus pjūvį nediskutuoja, ką gi dabar daryti toliau, kaip čia geriau tą širdį įsiūti. Taigi visa laimė, kad jūsų ceche atliekamos mažiau rizikingos operacijos.

Kaip bebūtų apmaudu, tenka savęs paklausti, kas yra tikrieji „mudakai“ – ar tie, kurie daro bereikalingus darbus, ar tie, kurie tuos darbus organizuoja? Juk jei darbininkas baramas už „nieko neveikimą“, natūralu, kad jis pradeda slampinėti imituodamas darbą.

Naudokite smegenis, o ne pinigus

Vienas pažįstamas vadovas, stebėjęs darbo vietoje dirbantį darbininką, nustatė, kad pastarasis (darbo vietoje) per valandą nupėdina maždaug 3 km. Priminsiu, kad už šį maratoną klientas nemoka. Perstačius maratonininko darbo vietos įrankius, jo darbo efektyvumas buvo padidintas 3 kartus. Kokios šio patobulinimo piniginės investicijos? Nulis litų. Tačiau mąstymo investicijos buvo labai didelės – vadovui reikėjo gerą pusdienį stebėti ir galvoti.

Galbūt galima kaltinti darbuotoją, kad jis pats nesugalvojo, kaip efektyviai susikurti savo darbo vietą. Tačiau jei darbininkas būtų pajėgus pats sumąstyti, tai jis, ko gero, darbininku nedirbtų.

Patiko...

“Aš“ evoliucija
Parašė audrius 13:14 temai Pastebėjimai

Beveik visus darbuotojus galima suskirstyti į:

„Aš“ auka – atpažinsime labai paprastai. Darbuotojas jaučiasi sistemos auka. Kaltina kitus dėl jo problemų. Jaučiasi bejėgis ką nors pakeisti. Dažniausiai yra priklausomas nuo aplinkybių. Pasyvus ir reaguoja tik į didelius dirgiklius.
„Aš“ individas – tai darbuotojas, kuris jaučiasi įmonės dalimi, gerai išmano atliekamą darbą. Turi savo nuomonę, bet savo „aš“ iškelia aukščiau visų kitų ir todėl visiškai nėra komandos narys.
„Aš“ vertingas darbuotojas – tai darbuotojas, kuris padeda bendradarbiams, klientams. Yra orientuotas į komandos gerovę. Stiprus individas ir gerai žino, kas naudinga įmonei.
Įmonės priimdamos darbuotojus tikrai turėtų atsijoti darbuotojus, kurie jaučiasi aukomis, nes dažniausiai jie aukos ne tik darbe, bet ir gyvenime. Bet nežiūrint visko, turbūt kiekvienas galėtų paminėti bendradarbį su „aukos“ sindromu. Kas gali būti blogai, kai dirba tokie darbuotojai įmonėje?

Jeigu tai paslaugų įmonė, tai galime iš karto pasakyti, kad praktiškai visi darbuotojai bendrauja su klientais. O klientai ateina pas jus ne tik paslaugų gauti, bet kad paslaugų tiekėjas ir problemas išspręstų. O paslaugų tiekėjas turi darbuotojus, kurie patys jaučiasi aukomis. Klientas tikrai antra kartą negrįš. Net jeigu jūs, galų gale, ir išsprendėte problemą. Jis tiesiog pajuto, kad yra negeidžiamas ir jam buvo nemalonu.

Jeigu esate gamybinė įmonė, tai tiesiog darbuotojams su aukos sindromu niekas neįdomu. Net neįdomu, ar jų bendradarbis į darbą atėjo girtas. Kaip visada, girtas darbuotojas susižeidė. Problemos visiems, bet ką gi pastebėjęs darbuotojas galėjo padaryti?

Jeigu esate distribucinė įmonė, tai beveik iš karto reiškia prarastus pardavimus. Pritrūko prekės, ir ką gi toks darbuotojas galėjo padaryti. Tiesiog nieko, net pasiūlyti, kad atveš vėliau, buvo ne jo jėgoms.

Atrodytų, visiems būtų geriau, kad tokie darbuotojai nedirbtų jūsų įmonėje. Norėtųsi nueiti pas vadovus ir jiems pasakyti visą tiesą. Bet kas aš toks, kad spręsčiau už vadovus? Bet turbūt čia ir yra skirtumas tarp „vertingo darbuotojo“ ir „aukos“.

Dardavio požiūris į CV.Laabai naudingi patarimai, ieškantiems darbo

www.commonsense.lt/?p=593

Pirmiausiai susidaro įspūdis, kad dauguma nesupranta, koks CV tikslas? Kandidato tikslas yra susirasti darbą, o CV tikslas, kad jus pasikviestų pokalbiui. Todėl skaitydamas CV aš sprendžiu uždavinį, ar mano laikas skaitymui CV nešvaistomas, ir ar verta vargti susitinkant su kandidatu.
Taigi mano CV filtravimo metodika padrika ir nevienintelė, bet:

* Atmetu CV, didesnius negu 2 puslapiai. Kandidatas nepasižiūrėjo kam siunčia, todėl be reikalingų daiktų, papildomai prirašė visokio šlamšto. Aš vertinu kaip atmestinai atliktą darbą ir mano laiko švaistymą.
* Atmetu CV, padarytus pagal gerai žinomų portalų šablonus. Jie teisingi, bet yra nuasmeninti. Jeigu priiminėčiau darbuotoją prie staklių, tai būtų idealus CV. Bet aš ieškau ne darbo rankų, o dirbančių smegenų. Jeigu smegenys tik tiek gali sugalvoti, tai ar tikrai jos dirba?
* Atmetu CV kuris yra tik faktų rinkinys apie jūsų pasiekimus. Aš ieškau informacijos apie išspręstas problemas, bei už ką buvote atsakingi. Ir puiku, jeigu sugebėjote trumpai parašyti kokias funkcijas atlikote. Mane domina, ne kiek žinote, o kaip mokate žinias pritaikyti. O istorijos migdo ir išsitrina iš atminties, kaip ir kandidatas.
* Motyvacinis laiškas yra labai didelis pliusas. Dažniausiai tai vienintelė priežastis dėl ko aš galiu nuspręsti su kandidatu susitikti. Bet mane domina kokią mano problemą kandidatas gali išspręsti, kokiais kriterijais remsis priimdamas sprendimą. Motivacinio laiško dydis – max dvi pastraipos, iki pusės puslapio.

dansu.lt/?p=3783

Prieš porą dienų startavo alternatyva projektams “Padavonok Stano šypseną” - aukok.lt. Ta proga prisiminiau daugybę iniciatyvų iš serijos “gelbėkim vaikus”, ką jau ten bekalbėti apie “gelbėkim pasaulį”… Ir tuo pačiu prisimenu Seth Godin įrašą pavadinimu “Enormity”. Trumpai reziumuojant jau ir taip trumpą tekstą, Godinas sako, kad kuo didesnę problemą žmonėms siūlai spręsti, tuo mažiau šansų, kad jie prisidės. Paaiškinimas paprastas - kiekvienas norim matyti savo darbo rezultatus ir nenorim švaistyti jėgų beviltiškiems (o tokiais ir atrodo grandioziniai) projektams. Logikos yra, bet ar tikrai?
Apie tai (vienoje geriausių pastarųjų metų komunikacijos knygų) “Made To Stick” kalba Cheap Heath ir Dan Heath.
Viskas prasidėjo nuo Motinos Teresės citatos:
“If I look at the mass, I will never act. If I look at one, I will”.
Seth Godin iš dalies yra teisus. Taip, žmonėms reikia apčiuopiamos užduoties, kad savanoriškai prisidėtų prie jos sprendimo. Bet to neužtenka. Žinoti, tikėti, kad gali kažką pakeisti yra viena, bet, kad kažką darytų, žmonėms tai turi rūpėti. Emocijos parduoda.

Kodėl krizė neskatina dirbti?

www.nezinau.lt/kodel-krize-neskatina-dirbti

kodėl krizės metu samdomi darbuotojai nevirsta darboholikais, slypi verslo kultūros ypatumuose. Mūsų darbo stilius atrodo mišrus: jo ištakos europietiškos, randai sovietiniai, o juos dengiantis makiažas – amerikietiškas. Todėl sunkumai geresniu atveju paskatina intelektinių sprendimų paieškas, o blogesniu – pasyvumą.

.... kultūros skirtumai ne viską paaiškina. Dansu straipsnio komentaruose keli skaitytojai pateikė kitą priežastį – socialinės atskirties tarp verslo savininkų ir samdinių. Ir ši priežastis ne iš piršto laužta. Tikra tiesa, kad verslas, norėdamas amerikietiško darboholizmo iš samdinių, vengia suteikti tokias pačias perspektyvas, kaip daroma anapus Atlanto. Kiek pažįstate žmonių, kuriems firmos yra aiškiai apibrėžusios premijavimą įmonės akcijomis? Kurių iš mūsų firmos investuoja į darbuotojų pensijų fondus? Taip, nemažai jaunų amerikiečių yra pasiryžę dirbti iki apalpimo, bet… tik iki tol, kol firma išpildys savo pažadus ir pasidalins turtu. Taip, Microsoft programuotojai dirba dieną naktį, tačiau nė nesulaukę 40-ies pradeda dėvėti marškinėlius su ryškiu užrašu „F*ck You, I’m Fully Vested“ (laisvai verčiant, „Ramiai, žmonės, aš jau su akcijomis“). Jei matuosi sprinterio ir maratonininko bėgimą už 100 metrų nuo starto, gali susidaryti klaidingą nuomonę apie jų pastangas pasiekti tikslą.

išoriškai matomas neveiklumo kokonas yra natūrali reakcija į sunkius laikus – taip žmonės stengiasi išgyventi.

Imkime kelias analogijas, kad būtų aiškiau: kodėl medžiai rudenį meta lapus? kodėl miško gyvūnai užminga žiemą? kodėl valstietis nesėja (išskyrus minimumą šeimai) karo metu? Gamta ir evoliucija moko, kad kritinėmis sąlygomis išgyvenimo galimybė padidėja smarkiai apribojus ar visiškai sustabdžius aktyvumą. Žinoma, žmogus yra šiltakraujis žinduolis, todėl jis aktyvus visus metus, tačiau ir jo metų aktyvumo ciklą veikia sezonai, tamsos ir šviesos, šilumos ir šalčio santykis.

ip meška, galingas žvėris, įvertina savo galimybes įveikti žiemą, ir patraukia į irštvą miegoti, taip ir žmogus, įvertinęs grėsmės globalumą bei dydį ir savo pastangų santykį su juo, nesąmoningai ima taupyti jėgas atšilimui. Gal tai iš dalies atsako ir į klausimą, kodėl žmonės nesiima iniciatyvos, net jei mato labai apčiuopiamią papildomos veiklos naudą.

Galiausiai, juk nė vienas realus pavyzdys neskatina dirbti daugiau ir intensyviau. Ekonomiką ištikus krizei, verslo išmintis tiesiogiai vertinama pagal tai, kaip jis sugebėjo sumažinti operacines išlaidas, uždaryti mažiau pelningus filialus, praretinti produktų liniją, atsisakydamas mažiau pelningų modelių. Jei hipotetinis čiužinių gamintojas, krizės metu mažėjant perkamajai gyventojų galiai ir krentant pardavimams visose srityse, ims beatodairiškai didinti gamybos apimtis, siekdamas „konkurencinio pranašumo“, tas gamintojas bus pagrįstai laikomas savižudžiu. Tai ar nėra natūralu individualiam žmogui, samdomam darbuotojui, elgtis taip, kaip elgiasi gamta ir net verslas, kuriam jis dirba?

Žmonių entuziazmas dirbti sugrįš kartu su krizės pabaiga.

www.sekmingatauta.lt/lt/Citat%C5%B3_istorija

Viena svarbiausių gero piliečio savybių - žinoti kada supykti. Prastas pilietis supyksta tuomet, kai jau per vėlu.
Kuo neturtingesnė liaudis, tuo turtingiau gyvena vadai. S.Lotila

www.alfa.lt/straipsnis/10293922/?Kodel.kon...

www.dirbusau.lt/ie%C5%A1kojimai/valio-nebeturiu-darbo

www.commonsense.lt/?p=1040

www.dirbusau.lt/ie%C5%A1kojimai/galimybi%C5%B3...

Artūras Račas
“Sodrai” – kaput? O gal laikas atsikoduoti?
racas.lt/sodrai-kaput-o-gal-laikas-atsikoduoti/

Nepažįstu asmeniškai M.Mikailos, tačiau po jo padejavimų pas pramonininkus ir prognozių apie “Sodros’ ateitį, manyčiau, kad jam pats laikas būtų pasitraukti.
Kitos išeities vadovui, kuris savo įstaigai po dvejų metų prognozuoja “kaput” ir atvirai prisipažįsta, jog nežino, ką daryti, kad to “kaput” būtų išvengta, mano supratimu nėra. Na, nebent M.Mikaila įsivaizduoja esąs “Titaniko” kapitonas ir mano turįs nuskęsti kartu su “Sodra” ir valstybine pensija už jos paskandinimą.

Artūras Račas
“Sodrai” – kaput?: finansų ministrės I.Šimonytės nuomonė
racas.lt/sodrai-kaput-finansu-ministre-...

I.Šimonytė:"Tikrai stengiuosi “nešaudyti” vienos kino herojės verta leksika “nemokykite manęs gyventi, geriau padėkite materialiai” – stengėmės gausiai paskelbti informacijos apie biudžetą, jo struktūrą, iš kurios matyti, kad toleruoti 3,5 mlrd. sodros natūralųjį deficitą, papildomai sumažinant 1,2 mlrd. valstybės biudžeto išlaidas (kurios beje irgi 90 procentų “suprogramuotos” augimo laikais) būtų gana keblu, bent jau darant tai protingai. Galima bandyti uždaryti visas valstybės institucijas (išskyrus viešąsias paslaugas – policiją, gaisrinę ir t.t.), sutaupysime maždaug tokią sumą, bet ką uždarinėsime 2011-aisiais, kai sodros deficitas ir toliau bus tas pats, o valstybės institucijų jau nebebus?"
.....
Kita vertus, tikiuosi, kad ši krizė ir karšti debatai bus gera proga suprasti, jog mokesčiai mokami ne (vien:)) tam, kad “Šimonytė sumokėtų sau atlyginimą” ir kad kuo daugiau tikimės “gerovės valstybės”, tuo daugiau mokesčių tenka už tai mokėti. Taigi, galbūt tai net bus proga pagaliau susitarti, ko tikimės iš valstybės ir kiek už tai esame pasirengę mokėti, užuot vien spekuliatyviai čiuožinėjus Lafero kreive, ką nuolat darėme augimo laikais.
Su geriausiais linkėjimais
Ingrida Šimonytė

Verta paskaityti:

http://dainius.org/?p=2062
Šiandien atidžiai perskaičiau žurnalo “Valstybė” spausdinamą žurnalistės Aušros Radzevičiūtės interviu su finansų ministre Ingrida Šimonyte. Seniai nebestebina politinės valdžios keistenybės – jie prognozuoja vienaip, gyvenimas viską koreguoja, o tie patys politikai vėliau kritikuoja ne savo prognozes o realų gyvenimą. Šį kartą buvo lygiai taip pat.
Štai ministrė teigia, kad “ekonominio sunkmečio laikotarpiu Lietuvos darbo rinka sureagavo taip, ko mes labiausiai nenorėjome: darbo užmokestis traukėsi daug mažiau, nei didėjo nedarbas”. Ministrė I. Šimonytė taip pat sako, jog “tikėjome, kad verslas stengsis išlaikyti darbo vietas mažindamas to paties darbo užmokestį (nes buvo būtina mažinti sąnaudas). Raginome taip elgtis, bet rezultatas, deja, liūdnesnis”.

Bet negi ministrė nežino, kad pagal Lietuvos įstatymus darbdavys dažniausiai neturi jokių svertų vienašališkai mažinti darbo užmokestį? Tai negi ministrė manė, kad tai bus daroma prieš dirbančiųjų valią ir naudojant kokį nors spaudimą? Juk tai yra neteisėta. Ir negi ji manė, kad efektyviai ir gerai dirbs tokia įmonė, kurioje bus visiems stipriai sumažinti atlyginimai ir visi dirbs nors po truputį? Ar taip logiška daryti darbdaviui, jei realiai įmonėje darbo yra tik pusei ar dar mažesniam kiekiui įmonės darbuotojų? Tokiu atveju paprastai pasiliekami reikalingi darbuotojai, o nereikalingi atleidžiami. Toks gyvenimas. Tokia logika.
Bet už vis įdomiausias yra pačios ministrės prieštaravimas pačiai sau. Ji tikėjosi, kad verslas mažins atlyginimus, o ne darbo vietas. Bet kai ji prakalbo apie valstybės institucijas, tai jau teigia, kad “daugelyje viešojo sektoriaus sričių logiškiau optimizuoti darbo vietų skaičių, o ne „pjauti“ užmokestį, nes daug, tačiau mažai uždirbančių tarnautojų gali pavirsti paprasčiausia vegetacija…”

www.commonsense.lt/?p=1163
Bet pati I. Šimonytė interviu paaiškina, kokiu principu yra valdomi valstybės pinigai:
"Ir čia norėtųsi paminėti, kad mes labai dažnai pamirštame, jog valstybės finansai niekuo nesiskiria nuo šeimos finansų: jeigu šeimoje dėl įvairių priežasčių sumažėja pajamos, lieka dvi išeitys – prisidurti iš santaupų arba skolintis. Bet kai skolintojai pradeda įtarinėti, kad galbūt negalėsi skolų grąžinti, ir skolinti nustoja, belieka arba ieškoti antro darbo, arba labai radikaliai karpyti išlaidas. Viskas gana paprasta ir todėl stebina, kai žmonės valstybės kišenę įsivaizduoja kitaip, nei savą."
Suprantu, kad norint žmonėms išaiškinti valstybės politiką tenka griebtis paprastų pavyzdžių. Ačiū, dabar supratom. Pastarasis I. Šimonytės pavyzdys išryškino, kad Finansų ministerijoje vyrauja samdinių ir išlaikytinių mąstymas.


www.commonsense.lt/?p=1157
DELFI.lt ir Finansų ministerija kviečia tautą įsijungti į diskusiją dėl valstybės biudžeto ir netgi sukūrė webinę formą pagal Šemetos excelinę lentelę, kad kiekvienas tautietis galėtų numygti savo siūlomus pakeitimus. Jei Finansų ministerija turi laiko žaidimams, tai OK, galima maigyti. Bet paskaičius tai, ką žaidimo aprašyme nurodo Finansų ministerija, norisi pasukioti pirštą jiems prie smilkinio.

chroniškas neklystamumas...
sofkute.wordpress.com/2008/02/04/chroniskas-neklysta...

...Kažkodėl pirmiausia pagalvojau apie Kubilių ir specialaus mokesčių mokėtojų naikinimo būrio (kaip nacių SS) vadą Gediminą žiaurųjį-Vagnorių.. Lenda vėl iš užmaršties...

Arabų humanisto ir ekonomisto, liutnininko, botaniko ir poeto
Langusto Cunamio rubajatai.
(Rubajatas- Artimųjų ir Vidurinių Rytų tautų (arabų, persų, turkų) poezijoje – ketureilė strofa, rimuojama vienu arba dviem rimais (AAAA, AAXA, AABB, ABAB) ir sudaranti teminę bei struktūrinę visumą. Dažniausiai pirmajame dvieilyje daroma prielaida, trečiojoje eilutėje – išvada, ketvirtojoje – aforistinė užsklanda.)


Nors biržos indeksai lyg rožlapiai nukrito,
Ataskaitos raudonai nudažytos,
Mes drąsiai vyno įsipilkim į taures
Ir lėbaukim, bičiuliai, iki ryto.

Argi sunki tau mokesčių našta,
Kai linksminies su furija karšta?
Netruks gyvenimas pro šalį prašuoliuoti,
Tad pasistenk nustverti bent kažką.

Štai žibalo ir vėl pakilo kaina,
Rytoj žiūri – o ji žemyn jau eina.
Kas geria žibalą, sakyki man, bičiuli?
Geriau atkimšę vyno traukim dainą.

Kai tavo BVP ant žemės tyso,
Net nežinai, ar jis yra iš viso –
Linksmai per naktį švęsk,
Ar skaičiai tie mus jaudina?


Ilgai pilkais laukų keliais klajojau,
Pažvelgti į balansą vis bijojau,
Kol vieną dieną supratau – laimingas
Aš esu, kol taurę dar kilnoju.

Kai šį pasaulį lipdė Sutvėrėjas,
Sukūrė jis ir mokesčių rinkėjus.
Turbūt tik tam, kad greitai piltum vyno,
Kaskart į jų marmūzes pažiūrėjęs.

vklase.livejournal.com/

Seimo narė Arūnė Stirblytė Panevėžyje organizavo moksleivių rašinių konkursą “Aš (ne)noriu dirbti Seime”

Pačiu originaliausiu ir vertu nugalėtojos vardo pripažintas žemiau pateikiamas Panevėžio „Vyturio“ vidurinės mokyklos, 7a klasės mokinės Lukos Smalinskaitės rašinys:

********************************************************************

„Aš (ne)noriu dirbti Seime

Aš noriu dirbti Seime, nes tai yra labai geros reputacijos darbas. Žmonės, dirbantys čia, dažniausiai būna arba labai linksmi, arba labai protingi. Kadangi esu kažkas per viduriuką, turėčiau tuoj pat pradėti dirbti.

Jei mane priimtų į Seimą, tuoj pat įrengčiau mokyklą Gedimino pilyje, kad į Lietuvą atvykę svečiai galėtų pamatyti, kaip Lietuva rūpinasi jaunimo švietimu. Aš papulčiau į visus „Žmonių“ numerius ir dalyčiau interviu garsiausiems Lietuvos laikraščiams. Vaidinčiau nepasiekiamą, kai mane kalbintų TV3 žinios ir sakyčiau, kad krizės nėra. Vien mano dėka Lietuva taptų turtingiausia pasaulio valstybe, nes kiekviename kieme atsirastų po naftos gręžinį. Lietuviai iš naftos įsigudrintų daryti viską: ir sultis, ir sriubą, ir sulą. Viską, ko tuo metu panorės. Už šilumą niekam nereikės mokėti, nes ant kiekvieno namo stogo nupirkčiau po saulės kolektorių. Už Panevėžio pasodinčiau bananų plantaciją, ir Lietuva taptų antra pagal dydį bananų eksportuotoja po Ekvadoro. Lietuvoje būtų mada rengtis lietuvių liaudies rūbais ir šokti tautinius šokius. Diskotekose nebegrotų užsienietiška muzika, o ją pakeistume į „Grok, Jurgeli“. Vilniuje aš pastatyčiau NASA atstovybę ir iš Fabijoniškių mes leistume raketas į Saulę, tada skraidintume Sibiro laikas ir jūrinius vėžlius į mėnulį, tačiau tai tik keletas mano planų.

Lietuvių vaikai būtų mokomi taip, kad per pamoką girdėtųsi, kaip dirba jų smegenys. Kai jos perkaistų, mokytojai duotų vaistų – keletą tomų Sokrato ar Maironio raštų. Vaikai nuo penktos klasės privalės pasirinkti specialybę ir kasdien turės po tris papildomas pamokas jai ruoštis. Per savaitę vaikai turės po vieną filosofijos, psichologijos, medicinos, choreografijos, ir fotografijos pamoką. Taip pat turės keturias privalomas kalbas – lietuvių, anglų, lotynų ir vokiečių. Be to, nuo septintos klasės atsiras dar trys papildomos kalbos. Lietuva galės didžiuotis visokiais einšteinais. Visas mokyklas pastatyčiau ant piliakalnių ir nuimčiau laiptelius – taip galėsime atsikratyti kūno kultūros pamokų. O visoje Lietuvoje bus nemokami dviračiai, ir jų bus tiek daug, kad, prisikimšę pilnus garažus, vagys nebeturės, kur jų dėti. Kartą per savaitę Lietuvoje snigtų braškėmis su grietinėle arba karameliniais saldainiais. Lietuvoje nebeliktų vaikų namų, nes kiekvienas Seimo narys turės pasiimti po keturis vaikus globon. Kadangi tokių vaikų yra daugiau, tai juos išdalintume verslininkams, mokslininkams ir estrados princams ir princesėms.

Lietuvoje gana mažai bažnyčių, bet pastatyčiau jų dar daugiau. Kiekvienam po vieną. Kai būčiau valdžioje, pienas ir sausi pusryčiai nebrangtų, o kaip tik pigtų. Kartais būtų dalinami nemokamai. Vieną vasaros savaitę vaikai iš Alytaus būtų vežami į Palangą – kad tėvai pailsėtų. O Klaipėdoje aš įkurčiau Europos sostinę, čia susirinktų valstybių vadovai ir kalbėtųsi apie nelabai reikšmingus dalykus. Kiekviename mieste, miestelyje ar miesteliūkštyje atidaryčiau po keletą skverų su savo paminklu – kad žmonės atsimintų, kokia jiems esu gera. Nuo pirmosios mano darbo dienos Lietuvoje įteisinčiau naują savaitės dieną aštuntadienį… Žinoma, tai nebūtų darbo diena. Propaguočiau slidinėjimą ir supilčiau Everestą, kad jau trimečiai mokytųsi slidinėti. Tada Lietuva aplenks Norvegiją ir taps tituluota slidžių šalimi. Lietuva bus tokia turtinga, kad vietoje Neries, Nevėžio ir Nemuno ims sroventi pienas ir medus, o miške ims augti tokio didumo vynuogės, kad kekę tektų nešti dviems stipriems vyrams.

Na, o vienas svarbiausių planų – per Vilniaus planetariumą pravesti nulinį dienovidinį. Tada Lietuva būtų žinoma visame pasaulyj. Tik Afrikoje ne. Bet aš tuo pasirūpinčiau. Afrikoje įsteigčiau privalomą lietuvių istorijos mokymąsi. Tada ramiai miegočiau. Lietuva bus žinoma. Aišku, Lietuvai reikia pigios darbo jėgos – tam tikslui mes panaudosime ožkas. Taip, ožkas. Gal kas nors pamanys, kad aš juokauju, bet, kad jūs žinotumėte, kaip ožkos gražiai mezga! Ir siuvinėja! Tada Lietuva pardavinėtų megztinius su etiketėmis „Kanopų darbo“. Ir visi amerikiečiai pirktų, nes madinga ir ekologiška.

Aš dar daug ką padaryčiau, patikėkit! Jei norite geresnio rytojaus, šviežesnių vaisių „Maximose“, jokių juodų buhalterijų, ir oj daug ko… Rinkitės mane! Aš viską padarau, ką pažadu*. Tikrai!



*yra papildomų sąlygų .“

Šaltinis www.racas.lt