Laisvalaikio skaitiniai

Verta paskaityti:
http://www.ulevičius.lt/2010/01/18/negalime-kurti-nusikaltimu-visuomenes/

Sunku būtų ginčytis su geležine finansininkės Ingridos Šimonytės logika: „Pajamos, ar jos gautos pinigais, ar ne pinigais turi būti apmokestinamos vienodai. Jeigu tai yra darbo užmokesčio dalis, tai nesvarbu, kaip ji apmokama – ar poilsinėmis kelionėmis, ar automobiliu, ar pramogomis, ar daiktais. Ekonomiškai nėra skirtumo“.

Iš esmės finansų ministrė yra visiškai teisi – ekonomiškai skirtumo visiškai nėra, tačiau yra didžiulis psichologinis skirtumas ir ne tik pasireiškiantis kaip užslėptos darbdavių išmokos darbuotojams. Žymiai svarbesnis skirtumas, jog labai labai didelė dirbančių gyventojų dalis ir jų darbdaviai taps sąmoningais įstatymo pažeidėjais.
Sąmoningas (tyčinis) įstatymo pažeidimas vyks nuo smulkiausių elgesio savybių (pavyzdžiui, darbo metu pasinaudodami darbo kompiuteriu susirasite kavinės, į kurią eisite vakare, telefono numerį) iki stambesnių (pavyzdžiui, pietų pertraukos metu atvažiavę papietauti už automobilio stovėjimą užmokėsite įmonės skirtu mobiliuoju telefonu) ar net visiškai stambių (pavyzdžiui, komandos stiprinimo seminaras kur nors Austrijos slidinėjimo trasose).
Kiekvienu šiuo atveju tiek darbuotojas, tiek darbdavys turės puikų formalų pasiteisinimą, jog darbo priemonės ir lėšos naudotos pagal paskirtį tiesioginėms darbo funkcijoms vykdyti. Išsiaiškinti galimą melą galės nebent telefonų pasiklausantys ir per palydovus tiesiogiai jūsų veiksmus sekantys saugumo darbuotojai…
Taip valstybė nevalingai tiek dirbančius piliečius, tiek darbdavius privers tapti teisės pažeidimo bendrininkais, skatins jį slėpti, eikvos savo samdinių (t.y. mūsų visų pinigus) darbo laiką ir labai abejotina, ar surinks bent kiek ženklesnę biudžeto pajamų sumą.

Apie tai, kad įstatymų leidėjų prievolę kurti įstatymus taip, kad šie automatiškai neverstų mūsų visų nusikaltėliais, puikiai yra išdėstęs Lorensas Lessigas (Lawrence Lessig), kalbėdamas ted.com žiūrovams. Jo vertinimu, negali būti kuriama tokia sistema, kurioje absoliuti dauguma dalyvių puikiai suvokia ir ignoruoja tai, jog savo veiksmais sąmoningai ir reguliariai pažeidinėja įstatymus.

Verta paskaityti ir pažiūrėti

Apie tai, kai Klaipėdos AVMI registravo įmonę PVM mokėtoju.
Du tarnautojai ( ir skyriaus vadovė).
Ir kokie skirtingi pokalbiai su interesantais.
www.youtube.com/user/geraVMI

Svetainės kūrėjų mintys (kurie, matyt dalyvavo filmavime/registravime), su kuriomis sunku nesutikti ....
sites.google.com/site/geravmi/

Lietuvos ryto "Laiko ženklai" apie LLRI siūlomą "Sodros" permainą

Siūlau susipažinti su vasario 3 d. dienraštyje "Lietuvos rytas" publikuojama redakcijos skiltimi "Laiko ženklai". Šaltinis: "Lietuvos rytas".

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) parengė valstybinio socialinio draudimo reformos koncepciją, kuria siūloma per 30-40 metų visai likviduoti „Sodrą“.
Socialdemokratai ir kiti kairieji į šią koncepciją reagavo kaip bulius į raudoną skudurą.

LLRI nuostatas jie išvadino antivalstybiniais tauškalais. Ne ką mažiau kritiškai apie LLRI koncepciją atsiliepė Tėvynės sąjunga.

Galima sutikti, kad siūlymas visiškai likviduoti „Sodrą“ – per radikalus, tačiau racionalių idėjų LLRI koncepcijoje tikrai daugiau negu kai kurių jo oponentų isteriškuose komentaruose.

Ko vertas vien buvusio LDDP Vyriausybės užsienio reikalų ministro P.Gylio pateiktas kontrpasiūlymas – nacionalizuoti privačius pensijų fondus?

Nacionalizacija – tai atviroji milijono žmonių juose sukauptų 3,3 mlrd. litų vagystė. Taip pat taip būtų atimta iš žmonių galimybė ateityje gauti kiek normalesnę pensiją.

Pačiai „Sodrai“ nacionalizacija padėtų tiek pat, kiek numirėliui kompresas, o valstybė dėl dar vienos apgavystės milijono piliečių akyse prarastų paskutinius pasitikėjimo lašus.

Kad ir ką sakytume, reformuoti socialinio draudimo sistemą būtina jau vien dėl demografinių pokyčių – kūdikių gimsta bene dukart mažiau negu prieš porą dešimtmečių. Vadinasi, jau artėja metas, kai dirbančių žmonių bus mažiau nei pensininkų.

Krizė ir akis badantis milžiniškas „Sodros“ deficitas tik paryškino senas sistemines jos ydas. Gimstamumo Lietuvoje krizė irgi nepadidins. Vadinasi, vienas dirbantis asmuo turės nešti vis didesnę naštą, kad pensininkai galėtų gauti bent kokią nors pensiją.

Iš šio pražūtingo rato išsiveržti galima vieninteliu būdu – vis didesnę privalomų socialinių įmokų dalį perkelti į pensijų fondus, kurie šias lėšas kauptų ir didintų. Taip gerokai sumažėtų našta kitoms dirbančių žmonių kartoms, nes būsimieji pensininkai savo pensijas sukauptų patys.

Dar XIX amžiaus pabaigoje Vakarų šalyse sukurta socialinės paramos sistema, kuria remiasi ir „Sodra“, buvo efektyvi, kai gimstamumas buvo didžiulis ir nuolat didėjo dirbančių žmonių skaičius.

Tačiau mažėjant gimstamumui ir dėl medicinos laimėjimų bei gerėjančio gyvenimo visuomenei vis labiau senstant, pensininkų išlaikymas dirbantiems žmonėms tampa sunkiai pakeliama našta. Todėl visur pasaulyje ir pereinama prie privalomosios bei savanoriškos pensijų kaupimo sistemos, tiesa, neatsisakant ir valstybinio socialinio draudimo.

Mūsų šalis, įteisinusi antrosios pakopos pensijų fondus, smarkiai vėluodama žengė tik pirmuosius žingsnius. Negana to, šiems fondams nustatyta 5,5 proc. pajamų dydžio įmoka pernai sumažinta iki 2 procentų.

Net ir 5,5 proc. įmoka nėra didelė, palyginti su kitų šalių pervedimais į privačius pensijų fondus. Antai Estijoje taikomas 6 proc., Lenkijoje – 7,3 proc., Vengrijoje – 8 proc., o Slovakijoje – 9 proc. tarifas.

Vadinasi, Lietuva, kaupdama pinigus ateities pensininkams, net palyginti su kaimynais, trypčioja vietoje, o „Sodra“ skęsta vis didesnėse skolose.

Jau vien tai verčia kuo skubiau imtis „Sodros“ reformos.

Žinoma, visuomet bus žmonių, kurie neįstengs sukaupti lėšų savo pensijai, jiems solidariai turi padėti visi dirbantys žmonės, todėl LLRI siūlymas ilgainiui Lietuvai visai likviduoti „Sodrą“ bent jau šiandien atrodo šiurpą keliantis.

Nors privačių pensijų fondų pelningumas iš akcijų per XX amžių vidutiniškai siekė maždaug 10 proc. per metus, neišvengiamos ir krizės, kai dalis pinigų prarandama. Valstybinis socialinis draudimas, garantuodamas dalį pensijos, padeda sumažinti ir šią riziką.

Šiuo metu „Sodra“ teikia socialinę apsaugą ir nedarbo, ligos, motinystės, taip pat kitais atvejais. Motinystės pašalpų naštą tikrai būtų tikslinga perkelti valstybės biudžetui.

Daug kitų LLRI siūlymų irgi verti rimto dėmesio. Pirmiausia reikėtų aiškiai išskirti, kur keliauja socialiniai mokesčiai, ką dirbantiems žmonėms garantuoja jų įmokos, ir tolydžio didinti kaupimui skirtą jų dalį.

Viena kitą papildanti privataus ir valstybinio socialinio draudimo sistema sumažintų „Sodrai“ tenkančią naštą, būtų skaidresnė, skatintų žmones mokėti socialinius mokesčius.
Tačiau svarbiausia šiuo metu yra ne tai, ką pasiūlė LLRI ekspertai, kuriuos kritikuoja kas netingi. Esmė ta, kad dabartinė Seimo dauguma ir A.Kubiliaus Vyriausybė, prieš metus pažadėjusi reformuoti „Sodrą“, per tą laiką nė piršto nepajudino, kad ką nors pakeistų.

O padėtis tik blogėja. „Sodros“ deficitas pernai siekė beveik 2,5 mlrd. litų, šiemet stigs dar maždaug 2,3 mlrd. litų.

Jei jaunimas ir toliau masiškai važiuos į užsienį, o nereformuojamos „Sodros“ skolos nepaliaujamai augs, išsipildys pats niūriausias LLRI scenarijus – „Sodros“ piramidė sugrius, tik jokios naujos sistemos, net pačios blogiausios, vietoj jos sukurta nebus.

Kam prireikė visos Lietuvos "uabizacijos"

Lietuvoje privačią veiklą galima vykdyti pasirenkant vieną iš kelių veiklos organizavimo formų - nuo verslo liudijimo iki akcinės bendrovės. (Valstybės įmonės - valdžios verslo organizavimo forma, nepasirenkama rinkos dalyvių, tad ji čia neaptariama.) Visos jos turi pranašumų ir trūkumų, todėl itin svarbu, kad žmogus galėtų pasirinkti jo veiklos pobūdžiui tinkamiausią formą, ir kad valstybė savo sprendimais tam darytų kuo mažiau įtakos.

Deja, šiuo metu valdžia vykdo kryptingą ir sąmoningą visos Lietuvos įmonių vertimą UAB'ais - "uabizavimą". Įvairiomis valdžios priemonėmis mažinamas bet kokios kitos veiklos organizavimo formos patrauklumas. Savo siekio visus suvaryti į UAB'us neslepia nei Vyriausybei patarimus teikiantys ekonomistai, nei Vyriausybės nariai.

Neproporcingas, nepagrįstas mokesčių naštos padidinimas individualioms įmonėms jau pradėjo duoti rezultatus. Spauda pilna informacinių pranešimų apie individualių įmonių perregistravimą į uždarąsias akcines bendroves.

Daugiau UAB'ų, daugiau tyčinių bankrotų ir "feniksų"

Individuali įmonė, o ir kitos individualios veiklos formos reikalingos ir vertingos ne tik todėl, kad jos paprastai yra mažiau reguliuojamos, mažiau biurokratizuotos, anksčiau nešė lengvesnę mokesčių naštą ir todėl tapo patrauklios rinkos dalyviams.

Individualios įmonės, kaip neribotos atsakomybės juridiniai asmenys, gerina šalies "ekonominę sveikatą", nes sukuria priimtinos, pamatuotos rizikos standartą.

Akcinės bendrovės, besinaudojančios įstatymo sukurta teise už priimtus sprendimus atsakyti tik įmonės turtu, linkusios labiau rizikuoti, atsainiau vertinti prisiimamus įsipareigojimus. Sprendimams nepasiteisinus, šios įmonės gali bankrutuoti, net bankrutuoti tyčia, ir po to atgimti iš naujo, lyg nieko nebūtų įvykę. O blogų sprendimų našta tenka įmonės kreditoriams.

Taigi įteisinęs ribotą atsakomybę, ruoškis tolesnei intervencijai į rinką. Reikės bankroto įstatymo, reikės apibrėžti tyčinį bankrotą, laukia ilgos procedūros ir teismai.

Žinoma, kad suteikta ribotos atsakomybės privilegija bus pradėta piktnaudžiauti. Bus tokių, kurie mes vieną įmonę, palikdami ten skolas, ir tuoj pat įsteigs kitą, užsiimančią analogiška veikla, su tais pačiais darbuotojais, tose pačiose patalpose.

Kreditoriai šaukiasi valdžios pagalbos - darykite ką nors su "feniksais". Skolų išieškotojai taip pat nevisagaliai, tad visi procesai galų gale turi baigtis teisme. O tai brangu ir trunka ilgai. Valdžia suks galvas, kuo čia ištaisyti jos pačios sukurtą, bet rinkos ydoms priskirtą "feniksų" problemą. Sugalvos kažką, bet galvą dedu, kad tas kažkas sukurs naujų spręstinų problemų.

Valdiškų sprendimų multiplikatorius - taip būtų galima pavadinti neišsenkamą, patį save maitinantį valdžios intervencijų procesą.
Valdantieji siūlo ir dar vieną sprendimą - įteisinti mikroįmonės statusą bei numatyti jai specialių malonių, o tai dar labiau sumažintų individualios įmonės patrauklumą. Ilgainiui individuali įmonė liks tik formali galimybė. Dar vėliau, argumentuojant, kad šios veiklos organizavimo formos niekas nesirenka, ji gali būti visai panaikinta.

Visos Lietuvos suvarymo į UAB'us procesas jau vyksta, tik visai nesuprantama, kokia jo laukiama nauda. Priešingai, galima prognozuoti gerokai daugiau problemų. Kai jos iškils į paviršių, valdžia neabejotinai bus pakviesta jas spręsti ir mielai tokios veiklos imsis - reikės papildomai sukti galvą, kaip ištaisyti neva rinkos klaidas, įteisinti naujus reguliavimus, o tai valstybės "tarnams" labai prie širdies. Matyt, toks valdžios įtakos didinimas ir yra pagrindinis Lietuvos "uabizavimo" neatskleistas tikslas.

Akcininkų sąrašus - į dienos šviesą

Individualios įmonės savininko nereikia deklaruoti, registruoti Registrų centre. Jo vardas ir pavardė yra įmonės pavadinime. Neseniai pakeistas Akcinių bendrovių įstatymas reikalauja viešai skelbti akcinių bendrovių savininkus. Viliamasi, kad viešas skelbimas suteiks informacijos apie akcininkus, nes dabar neva "nežinoma, su kuo turima reikalų".

Tai dar vienas valdžios sprendimas dorotis su neigiamomis pasekmėmis, kurias sukuria akcinės bendrovės statusas. Akivaizdu, kad ir šis reikalavimas ilgainiui pademonstruos savo trūkumus: tie, kurie nenorės būti įvardyti, steigs įmones užsienyje, padaugės "statytinių". Dalies akcininkų vardai taip ir liks neatskleisti. O jei juos ir žinosime, tai kas iš to žinojimo? Bus patenkintas smalsumas. Bet didesnės akcininkų atsakomybės neatsiras.

Beje, akcijos yra turtas, todėl jo išviešinimas, skirtingai nuo kito turto rūšių, yra diskriminacinis. Paskelbus akcininkų sąrašus, reikėtų skelbti ir indėlininkų sąrašus, ir kolekcionierių sąrašus, ir seifą turinčių žmonių sąrašus. Gal dar adresus. Ir raktą pridėti... Logika tokia.

Bankai saugo indėlininkus nuo "feniksų"

Turėti reikalų su ribotos atsakomybės dariniu yra rizikinga, ir akivaizdu, kad jokie valdžios "antrosios intervencijos" sprendiniai nepašalins problemos esmės.

Tie, kurie užsiima lėšų skolinimu tai, matyt, perprato labai seniai, nes iš kreditą imančių asmenų reikalavo įkeisti ir asmeninį turtą. Žinant, kad bankai skolina ne savas, o indėlininkų, ir net atsiskaitomųjų sąskaitų savininkų lėšas, sprendimas sveikintinas. Antraip nežinia, kas būtų nutikę su banke laikomais pinigais.

Tačiau užuot pasidžiaugus, kad bent jau toje srityje "feniksai" buvo neutralizuoti, viešumoje girdime kitokius raginimus: neva reikia sutramdyti bankus, kad šie nereikalautų įkeisti asmeninio turto, įteisinti fizinių asmenų bankrotą.

Tikrai, būtina naikinti ir bankams suteiktas privilegijas - jiems neturėtų būti suteikta teisė perskolinti lėšų, kurių žmonės ir įmonės jiems nepaskolino, t. y. laikomų atsiskaitomosiose sąskaitose. Tačiau suveikia intervencijų multiplikatorius, tad bus šalinama ne iš bankams suteiktų privilegijų kylanti rizika, o ta rizika, kurią bankai stengėsi suvaldyti dėl kitoms akcinėms bendrovėms suteiktos privilegijos atsakyti tik įmonės turtu. Taip pat bus plečiamas tokių privilegijuotųjų sąrašas.

Visos Lietuvos "uabizavimas" turės daug neigiamų pasekmių ekonomikos sveikatai. Tada valdžia labai stengsis ją taisyti naujomis intervencijomis. Ir galo šiam procesui nėra. Alternatyva jam - veiklos formų įvairovė, nuo paprasto iki sudėtingo, nuo verslo liudijimo iki akcinės bendrovės, nepaverčiant pastarosios vienintele įmanoma veiklos organizavimo forma.

Šaltinis: Komentaras, "Lietuvos žinios", Rūta Vainienė

Patiko šis straipsnis apie pigias prekes.
Nuolaidos baimė
Audrius Vasiliauskas / Commonsense.lt

Amerikos vyriausybė nusamdė konsultantus, kad šie sugalvotų, kaip iš mėšlo padaryti sviestą. Praėjo pusmetis, ir klausia, kokie pasiekti rezultatai. Atsakymas buvo trumpas: jau kvepia kaip sviestas, bet su skoniu dar ne viskas gerai.

Mus užvaldęs siekis viską gauti kuo pigiau. Ir net reklamos bruką mintį, kad viską perkate labai pigiai. Tipo pigiau nebus. Bet ar galime nors kartą sustoti ir truputį pasukti smegenis?

Tarkime, yra įmonė, kuri gamina marškinėlius. Jos pardavimo kaina distributoriui yra 10 litų, o pelnas yra 2 litai. Turbūt ne paslaptis, kad lietuviški distributoriai vidutiniškai užsimeta apie 70-100% kainos. Dar pridėkime mokesčius ir gausime, kad lentynoje patys paprasčiausi marškinėliai kainuoja 30 litų. Bet jie kokybiški.

Na, drabužių kokybę man kažkada nusakė tokiu kriterijumi. Jeigu drabužis po vieno plovimo prarado formą ar spalvą, tai yra popierinis šlamštas. Jeigu po 10 kartų - tai tiesiog vienkartinis drabužis, tiesiog pagerintas šlamštas. Jeigu po 100 kartų, tai jūs nusipirkote kokybišką drabužį. Dar yra toks supratimas kaip amžinas ir jam taikomas reikalavimas atlaikyti kelis šimtus skalbimų. Dažniausiai tokie drabužiai-kostiumai naudojami pasilinksminimo parkuose.

Taigi nusipirkome marškinėlius už 30 litų, bet kokybiškus. O dabar atsiranda gamintojas, kuris gali pagaminti marškinėlius už 2 litus, bet tai jau bus vienkartinis drabužis ir pelnas tik 1 litas. Distributorius, gavęs tokias kainas, gali parduoti marškinėlius už 6 litus. Bet pirkėjas džiaugsis nusipirkdęs marškinėlius ir už 15 litų. Juk dvigubai pigiau. Taigi gamintojas parduoda distributoriui už 4 litus ir gauna net 3 litus pelno. Distributorius irgi neparduos už 12 litų, jeigu pirkėjas pasiruošęs mokėti daugiau. Taigi tiek gamintojas, tiek distributorius gauna milžiniškus pelnus, parduodami šlamštą.

O kas dar atsitiko? Gamintojas, kuris gamino kokybišką produkciją, bankrutavo, nes vertybės neleido gaminti šlamštą. O kiek atpigo pirkėjui prekė? Pirmu atveju 100 plovimų atlaikė vieni marškinėliai, t.y. sumokėta 30 litų, o va antru atveju jums prireiktų net 10 marškinėlių, ir tai jums kainuotų tik 150 Lt. Tikrai, pigiau šiukšlių nebus! Kaip tenai apie skūpus, kurie moka du kartus. Reiks sugalvoti terminą tam, kuris moka dešimt kartų ir vis vien nepasimoko. Beje, prisiminkime, kad vienkartiniams marškinėliams reikia specialių skalbimo miltelių. Kam tų miltelių reikia? Kad spalvos marškinėliai neprarastų, ar kad šlamštas dar daugiau kainuotų?

Gerai, galime padaryti eksperimentą. Žinom, kad kainą reikia dalinti iš trijų, ir gausime gamintojo kainą. Dažnai gamintojas skelbia, už kiek superką žaliavas. Taigi paėmiau saulėgrąžas, ir po greito skaičiavimo supratau, kad gamintojas turi du kartus pigiau supirkinėti žaliavą, jeigu nori įtilpti į distributorių diktuojamą kainą. Greičiausiai tenai ne saulėgrąžos, o tai, kas liko nuo saulėgrąžų. Tas pats atsitiko ir su medumi, atpigo tik kažkodėl natūralus medus, kuris nenori cukruotis. Gal afrikietiškos bitės kitokį medų renka, ar tiesiog vertimo klaida ir čia visai ne medus? O kaip paaiškinti ramunėlių arbatą su skonio ir kvapo stiprikliais? Jau ir saldainiai yra ne šokoladiniai, o šokoladinio skonio. Ir kaip manote, kiek visas šitas grožis atpigo. Tik tiek, kad tie, kurie dar bandė gaminti kokybiškus produktus, bankrutuotų.

Kažkaip su kiekvienu vitaminu E pradedu jausti, kad nebenoriu daugiau nuolaidos. Pradedu jausti, kad pradedu baidytis nuolaidų. Nesusikalbu su žmonėmis, kurie siūlo pigiau. Gal tai alergija, o gal tai nuolaidos baimė, nes intuicija sako, kad jau viskas, ką aplinkui siūlo nusipirkti, yra šlamštas, net jeigu aiškina, kad mažesnė kaina yra dėl sumažėjusio antkainio. Kiek gali mažėti kaina, juk yra riba. Mažiau nulio vis vien nebus. Ir kas nustatys, kada ta riba yra pasiekta? Bent jau pagal E vitaminų kiekį maiste galime sakyti, kad ta riba jau senai peržengta.

Tiesa pasakius, bandžiau ieškoti kokybiškų daiktų, kurie turėtų kokius nors kokybės vertinimus. „Sveikas maistas" bando padėti susigaudyti maisto srityje. Yra kelios specializuotos elektronikos parduotuvės. O su drabužiais tai tragedija. Jeigu nori kostiumo, tai labiau apsimoka nuskristi į Milaną ir nusipirkti šių metų sezono kostiumą, negu pirkti kelių sezonų senumo kostiumą Lietuvoje.

Bendras vaizdelis, kad konsultantams pavyko išspręsti problemas, susijusias su mėšlo skoniu, nes mes net nepajutom, kad jau valgome ne sviestą.

www.globenews24.com/LT/news,dalius-kunickas-ziogas-ir-skruzdele

Komentaro mintis yra labai paprasta – skruzdėlių kolonijos dirba ir pagamina daiktus, kuriuos jiems reikia kam nors parduoti. Kitos „skruzdėlės“ (Vokietija, Japonija, Kinija, dalis kitų Azijos šalių) ar „žiogai“ (JAV, Jungtinė Karalystė, Graikija, Airija, Ispanija) juos perka ir sau smagiai gyvena. Jei „žiogams“ neužtenka pinigų reikalingiems daiktams pirkti, tada jie pinigus skolinasi ir statosi sau gražius namus, parduotuves ir kitus pastatus. Kai padidėja pinigų pasiūla, tada pas „žiogus“ staiga pabrangsta žemė, nes jos nėra pakankamai visoms statyboms, pakyla ir darbuotojų algos ir jie labai smagiai gyvena – visai panašiai, kaip mes iki 2007 metų. Dirbti per daug nereikia – viskas klojasi puikiai, ekonomikos auga, „skruzdėlės“ gamina gerus daiktus, kuriuos mes importuojame ir vartojame savo malonumui.

Paklausite, kur „skruzdėlės“ deda savo uždirbtus pinigus? Jos juos neša į banką, nes yra atsakingos ir kaupia ateičiai. Bankas jų pinigus paskolina „žiogams“ ir šie gali finansuoti savo valstybių deficitą ir kylančias ekonomikas. Viskas klostosi labai gerai, kol „skruzdėms“ neprireikia pinigų ir jos nenueina į savo banką.

Kai bankas paprašo grąžinti pinigus, tada „žiogai“ sako, kad neturi kaip jų atiduoti ir prašo paskolinti dar daugiau, nes, jei negaus pinigų, tai „skruzdžių“ bankai bankrutuos ir niekas nebepirks „skruzdžių“ prekių. Kai „skruzdės“ vis tiek prašo pinigų, „žiogai“ pagalvoja, kad reikėtų ir jiems rimtai dirbti, tačiau jie pamato, kad nebemoka dirbti ir kad jų algos didesnės nei „skruzdžių“, o daiktai prastesni ir nelabai kam reikalingi. Tada vieni susiima ir eina dirbti, o kiti protestuoja ir degina pastatus.

www.verslogalia.lt/verslo-psichologija/50-sekmes-...
Craig Harper vertina paprastumą ir mėgsta dirbti lengvai. Norėdamas apibendrinti įgytų patirčių bei tūkstančių saviugdos knygų pamokas, jis surašė įpročių ir savybių, būdingų patiems sėkmingiausiems žmonėms, sąrašą: Fifty Habits of Highly Successful People. Kaip teigia autorius, šis milijonų žodžių, informacijos, įkvėpimo, išminties ir įžvalgumo distiliatas – jo dovana žmonijai.

Taigi, sėkmės lydimi žmonės...
2. Jie mokosi iš to, ką kiti laiko problema.
3. Jie susitelkia į sprendimus.
4. Jie sąmoningai ir metodiškai kuria savo sėkmę, tuo tarpu kiti laukia, kol sėkmė pati aplankys juos.
7. Jie retai skundžiasi (tai tuščias energijos švaistymas). Jie suvokia, kad skundimasis - beprasmis ir neproduktyvus.
9. Nors jie nebūtinai būna talentingesni už kitus, bet visada suranda būdų maksimaliai išnaudoti savo potencialą. Iš savęs jie reikalauja daugiausia.
10. Jie visada užimti, produktyvūs ir iniciatyvūs. Ten, kur kiti tinginiauja, ruošiasi, apmąsto ir vaikšto aplinkui, jie atlieka savo darbą.
11. Jie ieško bendraminčių. Jie suvokia, kaip svarbu būti komandos nariu. Jie sukuria win-win santykius.
12. Jie ambicingi, nebijo užduoti klausimo - kodėl ne aš? Jie sąmoningai pasirenka įgyvendinti savo geriausią viziją ir išvengti plaukimo pasroviui.
17. Jie optimistai ir, nepaisant to, visgi yra praktiški ir tvirtai stovi ant žemės. Jie turi gebėjimą visur pamatyti gerąją pusę.
18. Jie daro tai, ką turi daryti, nepriklausomai nuo to, kaip tuo metu jaučiasi.
32. Jie dosnūs ir geri. Jaučia malonumą padėdami kitiems.
33. Jie kuklūs, moka pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti. Tokie žmonės tiki savo galia, bet nesipuikuoja. Jie mokosi iš kitų klaidų ir mielai padeda kitiems siekti užsibrėžtų tikslų.
39. Jie vengia nemalonių žmonių.
40. Jie nešvaisto laiko ir jėgų dalykams, kurie nuo jų nepriklauso.

www.teksturasytoja.lt/news/kaip-tampama-turtingu-zmogumi-/#!
Amatas. Tai yra svarbiausia. Amatas, kurį Jūs su meile galėsite atlikti, nepaisant nieko: krizių pasaulyje, valdančiosios politinės partijos, mokestinių naujienų, pensijų reformų, Jūsų mokyklos atestato rezultatų, universiteto diplomo rezultatų ir t.t., ir pan.

Ar žinote, kad tą akimirką, kai sustosite ir savęs paklausite, ką labiausiai Jūs norite veikti, tą akimirką ir atsivers sėkmingas kelias Jūsų amatui. Kuris anksčiau ar vėliau Jus pavers turtingais. Pirmiausia, dvasiškai, nes Jūs veiksite tai, kas pagal Jus, neprimesta darbdavių, neprimesta tėvų iš kartos į kartą tampančių, tarkime, gydytojais ar advokatais. Jūs, pirmiausia, tapsite savimi. Tai pajaus žmonės, supantys Jus. Pastebėję tai, kam Jūs labiausiai esate imlus ir save nuoširdžiai atiduodate, tie patys žmonės sukurs aplinkybes Jūsų amato ir Jūsų asmeninei sėkmei. Nei nepajusite, kaip iš kažkur išnirs žmonės, kurie Jums nuolat padės spręsti, ir pirmo žvilgsnio atrodančius, neišsprendžiamus klausimus. Nei nepajusite, kaip darydamas tai, kas yra Jūsų viduje, Jūsų sieloje, Jūsų mintyse tapsite turtingu ir materialiai.




Dabar žmonės daro pagrindinę klaidą, jie vejasi pinigus, nežinodami, ką daro, svarbu, pamatė, kad kažkur kažkam iš kažkokios idėjos, paslaugos ar verslo pasisekė, bando kopijuoti, nervinasi, lyginasi savo ir kitų reitingus, ir pan. Pamirškit visas šias nesąmones. Esate Jūs ir Jūsų svajonės bei idėjos, Jūsų darbai, Jūsų veiklos, Jūsų amatas. Nesivydami pinigų, o pirmiausia išklausydami savęs ir darydami pagal save, nei nepajusite, kaip pinigai patys Jus pasiveja ir nuolat lydi. Kaip Jūs pradedate jausti visišką komforto būseną. Kaip Jūs tampate nepriklausomas nuo nieko. Tik nuo savęs.

Labai geras straipsnis (laisvas vertimas): "8 gero viršininko savybės".
www.businessinsider.com/qualities-that-make-bosses-unf...

Iš Linkedin komentarų visiškai sutinku su 9-ąja savybe:
They believe in you (even when you don't believe in yourself), see your true potential and help you reach it.
(jie tiki tavimi (net tada, kai tu pats savimi netiki),mato tavo tikras galimybes ir padeda jas pasiekti/realizuoti.

Džeko Ma ( https://en.wikipedia.org/wiki/Jack_Ma ) mintys apie verslą, darbuotojus, konkurentus, vadovavimą.
Turtingiausias Kinijos verslininkas, Alibaba.com įkūrėjas

uduba.com/882391/49-letniy-Djek-Ma-samyi...

У меня есть принцип, которым я руководствуюсь: твое отношение к работе и решения, которые ты принимаешь, важнее, чем твои способности.
Я всегда говорю себе, что мы рождены не для работы, а для того, чтобы наслаждаться жизнью. Для того, чтобы делать жизнь других людей лучше, а не для того, чтобы проводить все время в работе.

Если вы иногда позволяете себе поныть, в этом нет ничего страшного.

Если вы впадаете в депрессию регулярно и часто жалуетесь на жизнь, то это становится похоже на алкоголизм — чем больше вы пьете, тем сложнее остановиться. На вашем пути к успеху вы заметите, что успешные люди не жалуются и не ноют.

Миру наплевать на то, что вы скажете, важно то, что вы сделаете.