Noriu sugrįžti prie Gin komentaro.
Ar tikrai mes norime būti labai išmintingi, naudoti daug tarptautinių žodžių, cituoti vien filosofus, kalbėti sausomis įstatymų frazėmis? Aišku, galbūt tam tikromis sąlygomis, tam tikrose situacijose to reikia. Tačiau kad ir koks oficialus žmogus bebūtum, juk karts nuo karto pasiilgsti tos kasdieninės kalbos, to čiauškėjimo, kad ir apie nieką. O mes čia esame kolegos, galbūt kažkiek bendraamžiai, bendraminčiai, mes mokėmės tuose pačiuose universitetuose, mes lankome tuos pačius kursus, mes esame
Lietuvos apskaitininkų internetinė bendruomenė (kaip pavadino mus tomukas). Čia mūsų virtualūs namai. O argi mes namuose visada esame protingi, tobuli, nedarom to kas neleidžiama arba kas parodytų mūsų tuštybę? Nemanau, kad noras pablevyzgoti rodo tik tuštybę arba kalbėjimas apie nieką yra nereikalingas. Tai fonas, kuris suteikia jaukumo.
Ar esi Gin, kada įsiklausęs (-iusi) į namų garsus: kažkur skamba puodai, groja muzika, tiksi laikrodis, rėkia vaikai, moteris priekaištauja dėl prišnerkštų kambarių, šeimos galva auklėja atžalas ir tuo pačiu visi yra laimingi, nes turi savo namus, šeimą - juk tai yra
mūsų visų gyvenimas. Ir nematau čia ko gėdytis.