Galima, pateiksiu konkretų pavyzdėlį iš savo darbinės praktikos.
Esu buhalterė, dirbu pagal darbo sutartį įmonėje visą darbo dieną, tačiau, kaip ir daugelis šios profesijos atstovų tvarkau dar keletos įmonėlių buhalterinę apskaitą. Nuo š.m. sausio 1 d. pasikeitus GPM įstatymui, ir padidėjus antraeilininkų pajamų apmokestinimo naštai, nutariau įsteigti įmonę ir tos mažos įmonėlės tapo mano įmonės klientais. Kaip ir toliau pagal darbo sutartį dirbau vienos stambios įmonės buhaltere. Mano įmonės veiklai vykdyti įsigijau buhalterinę programą, susiinstaliavau ją savo namuose, ir be didelio vargo po darbo, šeštadieniais-sekmadieniais "vystau savo verslą". Niekada nemačiau tame nieko blogo, nes tai mano tiesioginiam darbui netrukdo, nei kokioje sutartyje su savo darbdaviais nesu įsipareigojusi niekur kitur nedirbti, be to vedu apskaitą ir vieno iš bosų įmonei. Tačiau provincijoje pradėjo sklisti kalbos, kiek aš turiu įmonių, kurioms vedu apskaitą. Matyt tai nepatiko kai kuriems mano pagrindinės darbovietės akcininkams. Pradėjo kaltinti tuo, kad daug išnaudoju popieriaus, daug spausdinu. Atrėmiau tuos kaltinimus, nes iš tiesų man būtų per daug sudėtinga iš savo programos siųsti duomenis į savo darbovietės kompiuterį, kad galėčiau atspausdinti keletą lapelių ir sutaupyti keletą centų. Be to tai jau ir dvigubas darbas. Po to kažkada nutaikė momentą, kada atėjo pas mane į darbą vienas mano klijentas ir atnešė kelis trūkstamus popierius. Va tada viskas ir prasidėjo. Kaltinimai buvo tokie - turi daug papildomo darbo, naudojiesi mūsų patalpomis, naudoji mūsų orgtechniką. Kai paprašiau pateikti nors vieną priežastį, kodėl aš negaliu turėti papildomo darbo ir dirbti jo ne darbo metu, jei su savo pagrindiniu darbu pilnai susitvarkau, atsakymas buvo toks - tai labai šokiruoja ir tai atrodo taip lyg aš visiškai nesiskaityčiau su savo pagrindiniu darbdaviu. Nepateikė man nei vieno fakto dėl nepadarytų darbų, orgtechnikos naudojimo. Vienintelis kabliukas buvo tai, kad pas mane atėjo žmogus - mano klijentas.
Nežinau kokia bus šios istorijos pabaiga, buvo labai stipriai spraudžiama į kampą, kad prisipažinčiau, jog esu jiems (darbdaviams) nusikaltusi. Tačiau aš pripažinau tik vieną klaidą, kad pas mane į darbovietę atėjo mano klijentas. Visa kita - mano asmeninis reikalas ir nedaviau pažado, kad atsisakysiu savo įmonės veiklos, greičiau jau išeisiu iš darbo.
Formaliai, kaip supratau iš aukščiau rašiusių forumiečių, darbdaviai neturi teisės nurodinėti kam ir ką dirbti po darbo, bet psichologinis spaudimas irgi neblogas metodas.
Ačiū, kas turėjo kantrybės skaityti.