IlonaD rašė:
Nei jų kas bijo, nei ruošiasi daužyti. Ir praeities netrina, istorijos nekeičia.
Tiesiog, kiekvienas jaučiasi taip, kaip jaučiasi.
Yra grupė žmonių, kurie sako: "ai, man vienodai, lai stovi". Yra žmonės, kuriems nevienodai. Tiems, kuriems nesvarbu, stovi jos ar ne, tai turbūt neskaudės, jei jas į muziejų išveš, ar ne?
Stiprūs jūsų giminaičiai, kitiems ne taip pasisekė, silpnesni pasitaikė.
Aš čia irgi šiaip...
Stiprūs. Ir didžiuojuosi jais. Didžiuojuosi, nes sugebėjo išsaugoti žmogiškumą, ramybę ir šypsenas.
Vieno jau nebėra. Išėjo sulaukęs labai garbaus amžiaus (92m). Kalėjime (nes buvo politiniai kaliniai) svėrė maždaug po 35 kg.
Bet, kas mane juose, tuose mano senukuose žavi: kai Lietuva pradėjo judėti, nepuolė daužyti sovietinių paminklų. Nepuolė niekinti kitaip galvojančių. Jie džiaugėsi. Taip nuoširdžiai savo bedantėmis burnomis džiaugėsi..... iki ašarų.
Jie švytėjo. Laimingi. Jų kančia nebuvo betikslė.
Jaunesni, beje, tie, kurie nepatyrė KGB rūsių šaltumo, žymiai aštresni ir piktesni: kas ne mumis, tas prieš mus. Va tai mane ir baugina.
Tikrieji tremtiniai ir politiniai kaliniai nekreipia dėmesio į skulptūras. Man atrodo, jiems tam gaila laiko..... o jo jau ne tiek jiems daug ir belikę.