Akimirka

Radau čia kažkokį babaužį.... Vilniuje tamsu, saulės nėra


http://www.astro.ff.vu.lt/eclipse2006/index.php

Vajetau, važiuokit pas mus jau švinta

gražu....

o as per ten nieko nematai bet va cia
boss.streamos.com/wmedia-live/exploratorium/1067...
tai matau raudona saule

Pas mus labai gražiai matosi saulės užtemimas

Už lango sninga tooookiais kąsniais, tokia romantika

romantika? butu romantiska jei rytoj kaledos, bet dabar? balandzio menesi man tai visai neromantiska, asjau vkar apziurejau pavasarinius batus jau galvojau soksiu i juos ir striuke lengvesne uzsivilksiu bet ne kur cia tau ir vel prisnigo, man romantiskiau yra kai ryte eini i dabar, saulute sivecia ir pauksciukai ciulba, nei kad sninga

Na nežinau aš šiemet, kaip netikra lietuvė esu patenkinta šiltu, saulėtu ir sausu rudeniu. Patiko ir žiema, tikra žiemiška žiema. Na negali gi žiema taip imti lengvai ir pasitraukti

o pas kieme penkatadieni bus svarinimosi "svente", cia tai bus vaisdelis

Jo, su Naujais metais...

Oras buvo nuostabus (kai snigo). Buvo švaru ir gražu, balta ir labai lengvai užsimiršo tas vakarykštis purvynas:).

Ar kada nors galvojai, kas yra skaudžiausia?
Pasakyti kažką ir po to gailėtis? Ar nieko nepasakyti ir gailėtis?
Spėju, kad svarbiausi dalykai yra tie, kuriuos sunkiausia pasakyti.
Nebijok pasakyti kažkam, kad myli juos. Jei tai padarysi, jie gali sudaužyti tavo širdį... jei ne, tu gali sudaužyti jų.
Ar kada nors nusprendei netapti pora, nes taip bijojai netekti to, ką jau turi su tuo žmogumi?
Tavo širdis nusprendžia ką ji mėgsta, o ko ne. Savo širdžiai neįsakysi, ką daryti. Ji daro tai pati savaime... kai to mažiausiai tikiesi arba netgi kai Tu to nenori. Ar kada nors norėjai mylėti kažką visa savo širdimi, bet kitas žmogus per daug bijojo tau leisti? Per daug mūsų liekame užsidarę tarp savo sienų, nes bijome rūpintis per daug... dėl baimės, kad kitas žmogus nesirūpina tiek daug, o galbūt net iš viso. Ar kada nors užgniaužei savo jausmus kažkam, nes tavo baime būti atmestam buvo per didele, kad susitvarkytum?
Mes meluojame, kai mes bijome... bijome to, ko nežinome. Bijome, ką pagalvos kiti. Bijome, kas bus sužinota apie mus. Bet kaskart kai mes sumeluojame, musu baime dalykui, del kurio nerimaujame tik sustipreja.
Gyvenimas yra viena rizika ir reikalauja pasiryžti šuoliams.
Nebuk toks žmogus, kuris visa laika atsisuka i praeiti ir galvoja, ka butu padaręs ar ką galejo padaryti.
Ka tu darytum jei kaskart, kai isimyli tau reiketu istarti sudie?
Ka darytum jei kaskart, kai norėtum kažko, jis niekada nebūtu su tavimi?
Ką darytum, jei tavo geriausias draugas mirtų rytoj ir tu niekada negautum galimybes atskleisti jam kaip jautiesi? (netgi jei tai butu pasakymas, kad jis tau daugiau neberūpi)
Ka darytum, jei myletum kazka stipriau nei bet kada ir negaletum jo gauti?
Ka darytum jei niekada negautum progos pasakyti, jog visa savo seima laikai draugais, ir zinai, jog jie zino, kad juos myli?
Zmones gyvena, bet zmones mirsta.

[quote:ce06ad7398]Pasakyti kažką ir po to gailėtis? Ar nieko nepasakyti ir gailėtis?
Ką darytum, jei kaskart, kai norėtum kažko, jis niekada nebūtų su tavimi?
Ką darytum, jei mylėtum kažką stipriau, nei bet kada ir negalėtum jo gauti?
[/quote]Štai tokia nuotaika šiandien .
Ir dar tokia .

Nieko labai asmeniško , bet nuotaika vis tiek tokia:).

Radęs akmenį ant kelio, gali jį nuspirti į šalį, gali palikti gulėti nepaliestą. O kaip pakelti nuo kelio dulkes? Jas galima šluoti, semti, šalinti, tačiau jų liks ir liks, mažiau ar daugiau, priklausomai nuo metų laiko. Kai kada jos virsta purvu. Ir tada lengva juo aptėkšti sieną, pakelės medį ar veidą žmogui.
Kas nušluos tas dulkes, kurios byra ant mūsų gyvenimo kelio - pavydo, neapykantos, pagiežos, rūstybės, nepasitikėjimo, įtarumo, gobšumo, menkybės dulkes? Jos trypiamos purvinų kojų, kyla ir kyla. Vėja nešamos lekia pro mus, aplink mus, į mus ir viską aplink juodina...
Įsitikinau: niekas negali atstoti žmonių tyros, nesavanaudiškos draugystės. Gali viskuo būti pertekęs, bet, jei nėra nuoširdžių tarpusavio ryšių, sutarimo, laimė nei tokių namų, nei tokių žmonių nelanko.
/A. Bukmanas/

plastiko žvaigždutėms ant mano lubų


Po dirbtinėm žvaigždutėm
Sukasi mano pasaulis,
Po lubų dangum
Dažnai sudreba žemė.

Drebėjimas – baisiau negu kūkčiojimas.
Dešimt Richterių lanko mane
Po mano pačios menku,
Neišauklėtu būstu.

O fosforo žvaigždės - kaip akys-
Tik stebi, bet tyli.
Mano akys – ne plastiko, gyvos-
Jos bijo.

Ar yra kas už šito dangaus?..
Dievo nešauksiu - jisai gyvena kitur.
Lubų dangus jam per prastas.
O man jokio kito nėra.

Mano žvaigždynas netikras.
Realybė taip pat.
Vistiek norėčiau palikt čia tik baimę-
O pati išsiveržt.

Pasiimk ir mane
Ant užšalusios upės!
Aš vandens sidabre
Tau eiles išrašysiu,
Į užšalusią šypseną
Tavo veide
Vėl įliesiu kaitros,
Netgi jei neprašysi ;)

Šiandien galim kvailiot!
Juk ne toks tu ir piktas
Ledo zuikis, tarp mano
Pačiūžų paslydęs...
Ir tas juokas
Išlaisvintas liejasi šiltas,
Ir nuskrieja į tamsą
Pakirkint žvaigždytes

Tik šešėliai... ant mėnesio
Glostomos upės...
Tik garsai .. ir atrodo,
Mums žvaigždės pavydi
Tad tik stengiasi šviesti
Aitriau ir karščiau
Taip meilingai,
Jog ledas
Tuoj, tuoj išsilydys
/Gintarė Stankutė/

Auklytė

Šiek tiek užšalo

Ką daryti-kaip man šalta namie-brrrrrrr, rankos tuoj apledys-vos tekstą renku.