PAKLAUSK SAVES KOKS TAVO GYVENIMAS...
/Marija Vinogradova/
...dabar kas nors skundžiasi Gyvenimu, kas nors jaučiasi pačiu laimingiausiu, nes gimė jo dukra ar sūnus; begalė nekantraujančių veidų kamštyje, laukiančių žalios šviesos kelyje; kas nors geria kavą, o kas nors arbatą, vieni dirba kiti poilsiauja; kažkas miega ir sapnuoja; kažkas meldžiasi, kažkas medituoja...mūsų tiek daug, tačiau tikslas vienodas: surasti save. Vieni moka milžiniškus pinigus už tai, kad sužinotų ateitį iš tų, kurie mažiausiai suvokia, kas vyksta aplinkui. Žmonės atprato klausyti, jie tik šneka šneka šneka, ir tuščiai...kaip jie gali išgirsti savo širdį, jeigu net nemoka girdėti ką sako kiti, keikvienas galvoja tik apie save, ir kai vienas sako „turiu naują darbą“ kito mintyse iškyla „velnias, kodėl aš nerandu gėresnio darbo“, dauguma atprato džiaugtis kitų žmonių laime, tik ir ieško naudos sau. Man sunku suvokti, kaip negalima nuoširdžiai nusišypsoti ir iš tikrųjų džiaugtis, kad žmogus rado, tai, ko ieškojo, tai jo nuopelnas, jis praėjo tam tikrų įvykių grandinę, kodėl gi ne, kodėl nepasidžiaugus. Žmonės pavydi net patiems artimiausiems.
Ir dar blogiau tai, kad jie nemoka užjausti. Jų užuojauta tokia pat netikra kaip ir jie patys. Tik pavieniai asmenys yra tokie, kokie yra iš tikrųjų. Visi priprato apsimetinėti vieni prieš kitus, jie vaizduoja iš savęs tokius, kokius norėtų save matyti, o ne tokius, kokie yra. Tai pasėkmės šiandieninės visuomenės. Juk reikia tiek nedaug, pasitikėti savimi ir mylėti save, tuomet pasaulis pamils tave toki, koks esi savo širdyje. Tu šnekėsi širdimi, gyvensi ja ir matysi kaip plečiasi tavo galimybės ir kaip išgyja Žemė.
Jei įdomu, toliau skaitykite
www.poziuris.com/?str=56