IŠ KO SUTVERTOS MOTERYS
Rojuje ilgą laiką gyveno vyras vienas. Jam nusibodo vienatvė ir jis paprašė Dievo, kad jam sukurtų gyvenimo draugę. Dievas pažiūrėjo, kad visos medžiagos kurti žmogų jau sunaudotos. Tada, ilgokai pamąstęs, Dievas paėmė keletą skaisčių saulės spindulių, visas žaižaruojančias vakaro žaros spalvas, mėnulio liūdesį, gulbės grožį, katinėlio švelnumą, stirnos baikštumą, žiogo grakštumą, ledo trapumą, medaus saldumą, magneto traukiamąją galią.
Po to, pagalvojęs, dar pridėjo šaltą žvaigždžių mirgėjimą, vėjo nepastovumą, debesies aukštumą, lapės gudrumą, kiškio bailumą, musės įkyrumą, asilo užsispyrimą, ryklio godumą, bitės kerštingumą, skruzdės darbštumą. Viską sumaišė, suteikė žavingą pavidalą, įkvėpė gyvybę ir įteikė vyrui:
-Imk ja tokią, kokia ji yra, nesistenk suprasti, džiaukis ir kankinkis iki dienų galo...
Geros dienos!
Ir nepamirškite, kokios mes ypatingos