Loreta13 rašė: Daugeliu atvejų nei ten jos geresnės, nei ką.
Nenorėčiau sutikti su šiuo teiginiu, jos ne tik kad geresnės bet ir visai kitoks požiūris yra į studentus.
Galime palyginti
Taigi, studento pasakojimas, kuris studijuoja informatiką Škotijos universitete:
" pirmakursiai čia studijuoja tris dalykus, kuriuos kiekvieną semestrą iš naujo gali pasirinkti patys. Antraisiais metais lieka tik du dalykai per semestrą, bet abu jie – iš tavo studijų srities. Toks mažas modulių skaičius nereiškia, jog mokaisi mažiau. Atvirkščiai – po pirmų kelių savaičių pradedi jais gyventi, nes kiekvienas dalykas turi po 5-6 užsiėmimus per savaitę.
Abiejuose informatikos dalykuose atėjus į paskaitą studentų laukia susegtų lapų pluoštas – medžiaga, kurią dėstytojas pristatys per tą savaitę vyksiančias paskaitas. Dažniausiai tai tiesiog išspausdintos prezentacijų (PowerPoint) skaidrės, parengtos pagal visus sveiko proto reikalavimus: ne daugiau nei keli esminiai punktai dideliu šriftu ir (arba) iliustracija.
Viso to dėka mes galime susikoncentruoti į tai, ką dėstytojas sako, ir kartu nebijoti ką nors svarbaus praleisti nieko nerašydami – visas paskaitos turinys būna mūsų rankose. Visgi išgirdus naudingą (įdomią) mintį, kurios dėstytojas neįtraukė į skaidres, ją dažniausiai tiesiog pasižymiu mums išspausdintuose lapuose, – taigi sąsiuvinis iš esmės tampa nereikalingu.
Tiesa, ne visi fakultetai (kaip mažiukas informatikos, turintis apie 80 pirmakursių) gali sau leisti spausdinti paskaitų medžiagą. Vis dėlto visų dalykų dėstytojai ne tik skaidres, bet ir savo konspektus, kuriais naudojasi skaitydami paskaitą, skelbia internete ir skatina jais naudotis. Socialinės antropologijos, į kurios paskaitas susirenka apie 300 žmonių, dėstytojai visą laik primena, jog nerašytume daug, nes „iškart po paskaitos viską įkels į internetą“.
Dėstytojai nemėgsta, kai studentai rašo jų žodžius, nes tuo metu patys jų nebando suvokti, o tik mechaniškai žymisi. Taigi vienas iš tikslų per paskaitą yra priversti studentą klausytis pakėlus galvą; ne tik klausytis, bet ir galvoti apie tai, ką girdi.
Dėl šios priežasties keli geriausi iki šiol buvę dėstytojai, puikiai jautę auditoriją, maždaug kas 5 minutes padarydavo 30 sekundžių intarpą, leptelėdami ką nors visiškai nesusijusio su studijomis, dažnai juokingo. Tai puikiai išjudina auditoriją ir padeda vėl sukoncentruoti dėmesį, nes paskaitų metu neišvengiamai karts nuo karto mintimis nukrypsti kažkur toli (4 minutes klausaisi, tada nukrypsti ir po minutės dėstytojas tave „pažadina“ staiga pakeitęs temą – tada vėl visas ciklas iš naujo).
Praėjo 6 studijų savaitės, studijuoju 3 dalykus, bet jau suskaičiavau 16 man dėščiusių žmonių.
Kiekvienas čia studijuojamas dalykas yra kaip didelė autorių kolektyvo parašyta knyga su skirtingais skyriais. Būtent todėl kiekvieną „skyrių“ dėsto žmogus, kuris tą sritį išmano geriausiai. Tai paprasta paaiškinti – vienas žmogus negali tyrinėti ir Afrikos pigmėjų, ir Brazilijos amazonių, ir Mongolijos klajoklių. Jei jis bandytų dėstyti visas temas pats, tai medžiaga būtų verta tiek, kiek viena knygutė ta tema, kuria dėstytojas ruoštųsi paskaitai apie jam svetimą sritį.
Nevertinamų pratybų metu į auditoriją susirenka 5 dėstytojai, kurie su kavos puodeliais vaikšto po auditoriją ir prišoka vos pakėlus ranką. Pirmakursiams, kurių yra apie 80, padėti susigaudyti visada ateina ir pats informatikų vadovas, ir kiti aukštesnes pareigas (bei tuo pačiu daugiau atsakingų darbų) turintys dėstytojai. Viena iš puikių tradicijų – fakulteto vadovas darbo fone įjungia savo mėgstamą afrikietišką muziką ir patalpa iš pačio ryto greitai prisipildo teigiamos nuotaikos.
Be to, mane žavi dėstytojų bendravimo stilius: paklausus net ir elementariausio dalyko, jie niekada neatsakys: „Tu tai jau turėtum žinoti“ – vietoje to jų atsakymai būna tarsi kolegų, be jokio užtikrintumo demonstravimo: „Manau, jog sprendimas galėtų būti toks…“. Dėstytojai niekada tavęs neteisia ir nekomentuoja tavo žinių. Jie žino, jog yra atsiskaitymų sistema, kai studentai pateikia savo darbus įvertinimui, o visą kitą laiką – jie mokosi ir klausia. Klausia norėdami sužinoti, o ne būti kritikuojami. Iš tikrųjų elementaru – kiekvienas neigiamas dėstytojo žodis gali atimti iš studento norą į jį kreiptis, o taip būtų prarandama didelė dalis dėstytojo darbo prasmės....."