Naudingi patarimai

Čia toks lyrinis nukrypimas, skirtas studentams )
Auditorija. Dėstytojas, atsivertęs savo NPC, skaito paskaitą, naudojasi internetu (wireless) ir demonstruoja studentams praktinį "savo" teorijos pritaikymą.
Šimtas studentų suvedinėja jo mintis į savo NPC-iukus, konspektuoja, trumpina iki 'niemogu' praleisdami net balses, bet labaj laimingi, kad spėja...
101 eilėj sėdi Petriukas su savo HTC , prisijungęs prie dėstytojo NPC ir dar spėja SUDOKU spręsti bei galvoja, už kiek reikės konspektus parduoti paskaitų nelankantiems draugams. Aj, galvoja, padovanosiu :)))

Prie dabartinių IT ir ryšio priemonių kam išvis reikia daryti paskaitos konspektus.
Nepamainoma priemonė yra diktafonas, įsirašai dėstomą paskaitą, po to iš interneto parsisiunti medžiagą ir jokių problemų

o kam diktofonas jei medžiagą parsisiunti

Nežinau, ar galima be sutikimo įrašinėt.
Žinoma, galima "pasislėpus".
Bet tai, nei šis nei tas.
Aš, tarkime, visai nenorėčiau, kad mano paskaita būtų įrašinėjama.

Todėl kad medžiaga ir dėstyto paskaita skiriasi.
Medžiagoje yra daugiau sausos teorijos ir t.t. o dėstytoja tą pačią teoriją išdėsto studentui suprantamai
Čia taip pat kaip ir mokesčių seminarai:)))

O kas man gali uždrausti įrašinėti, juk ne pas dėstytoją miegamajame įrašinėju, o paskaitoje už kurią esu susimokėjusi.
Beje beveik visas paskaitas įrašinėjau, taip labai nepatiko bet nieko nepadarysi teko pakentėti ir paskaitą tikrai atidirbti o ne pusę laiko š...malti

Hmm...
Ateičiau aš pas jus į darbą ir filmuočiau visą jūsų darbo dieną...
Nuo "skambučio iki skambučio" .
Kiek ilgai tą tvertumėte
Be tax'o, ir kitų "atsipalaidavimų" :))

Mes kalbėjome apie studentus ir paskaitas, o ne kažkokius teminius seminarus.
Kuriuose medžiagos daug, ji koncentruota.
Ir tikrai lektoriui reik "atidirbt", nes perteikiamos informacijos yra daug.
Bet ir tai, jei koks "Pačiolis" pamatytų, kad įrašinėjate...:))
Juk tokiu atveju bandote juos "apvogti".:))

O per paskaitas studentams vyksta šiek tiek kitoks bendravimas.
Ir diskusijos, ir anekdotų papasakojama, kad studentai neužmigtų.
Ir visokių kitokių motyvuojančių "lyrinių nukrypimų".
Ką aš galiu žinot, kur studentas panaudos įrašą ;
Gal ką "iškirps", ką "priklijuos".
Neleidžiu įrašinėt :))
Ir, manau, esu teisi.

Oi pas mane darbe jau taip seniai filmuojama, kad net apie tai ir pamirštame

Problema ne paskaitos įrašinėjimas diktafonu, bet pačio dėstytojo kaip profesionalo...
Gal todėl mąstantys studentai palieka šią ašarų pakalnę ir išvyksta į kitas šalis, kur studijos yra visai kitokios....

[quote="Regvita"] Problema ne paskaitos įrašinėjimas diktafonu, bet pačio dėstytojo kaip profesionalo...[/
Šia tema - anekdotas:
Senas profesorius pasakoja kolegoms:
-Neseniai sapnavau, kad skaitau paskaitą studentams. Pabundu, ir ką jūs manote? Aš išties skaitau paskaitą.

Čia galima daug diskutuot :))
Daugeliu atvejų nei ten jos geresnės, nei ką.
Tik mūsų lietuvių toks menkas savęs vertinimas...
Todėl ir tas užsienietiškas diplomas vertinamas kitaip.
Atvažiuoja koks nors docentas iš tolimo, ar netolimo užsienio ir skaito mums paskaitas, tarsi mes "ką tik iš medžių būtume išlipę".
O mes ir tikime, kad kvaileliai esame.
Nesąmonė.
Visur visko yra.
Bet, kad mes tikrai neprastesni ir konkurencingi, net neabejoju.

Oi, kiek dar radau ta tematika!
Per egzaminą dėstytojas nusprendė peržiūrėti studento konspektus. Jo paties nuostabai randa tuščius lapus. Nustebęs klausia:
- Kodėl?
- Kaip kodėl, - atsako studentas. - Jūs gi per paskaitas minėjote, kad reikia užsirašinėti tik protingas mintis.

Ir prisiminiau savo pirmąsias studijas KPI: viską konspektuodavome "rankiniu būdu" (nes kitokių dar nebuvo... ; kai kurių dėstomų dalykų netgi vadovėlių nebuvo... Tad jei praleidai paskaitą - gavai praktiškai neįskaitomą grupiokės konspektą (dėstytojai nediktuodavo, jie juk pasakodavo-aiškindavo), - vadinasi, melskis, kad egzamine nebūtų to klausimo... bet išgyvenome!

o kam tada paskaitoj sėdi, juk nemiegi ten diktofoną paėmęs, tam ir eini kad klausyti ir kažką išgirsti.
man patikdavo tokie dėstytojai kaip Loreta13 minėjo, su tam tikrai lyriniais nukrypimais, nes tikrai kartais būdavo kad per paskaitą migdo (ir oras veikdavo ir klube praleista naktis), o čia šast koks anekdočiukas ir vėl gyvas, toliau 1,5 val gali dalyvauti normalioje paskaitoje.

p.s. čia mes jau irgi į lyrinius nukrypimus nuvažiavom Kristiana, patarčiau pirkti šiek tiek didesnį už tą liliputinį ir bus viskas gerai, nes kol naujas, tai ir 3 val gali laikyti nekrautas. nors galiu paminėti, kad naujesni kompiuteriai nešiojami, nors ir didesni, bet jau sveria mažiau, nei tokio pat dydžio anksčiau. pati tuo įsitikinau.
o visai mažiuką manau ir jūsų būsima o gal ir esama studentė ar studentas po metų norės pakeisti didesniu, nes norės ir nuotraukas per jį pažiūrėt, o visai per mažą ekraną vaizdas tikrai ne toks, kaip per mažą.

jūs gal ir gera dėstytoja, bet kiek man teko sutikti dėstytojų kol studijavau, tai iš jų visų gal tik keletas buvo, kurie normaliai dėstė paskaitas, o ne diktavo iš savo pageltusių lapų.
ir kai norėdavai ko nors paklausti iš praktinės pusės ir sakydavai kad va yra tokia situacija įmonėje, atkirsdavo, kad maždaug neišmanyk per daug, tik aišku gražesniais žodžiais
labai tikiuosi kad dabar daug kas pasikeitę, per beveik 10 metų

Tikrai taip :))
Tik tas nepasitikėjimas ir savęs menkinimas pakiša koją.
Dar labai "susikaustę " - kas ką pasakys, kaip pažiūrės, gal nepatiks ir aplamai bankrutuosiu :))

Kitas lyrinis nukrypimas ..
Auditorija. Vyksta seminaras buhalteriams mokesčių klausimais.
Prie NPC (sujungto su vaizdo projektoriumi) prieina administratorius ir atidaro PowerPoint-ą...
Lektorius:
- Jūs, skaidrėje matote mokestinę situaciją, ir aš ją jums pakomentuosiu ...
Staiga, nulūžta Windows Wista, ir komentatorius apalpsta ...
Į sceną įgriūna (gal jį ir istumia) mokesčių inspektorius:
- Jūs matote situaciją, ir aš ją jums pakomentavau :)))

Yra ir dabar tokių.
Tikrai negaliu dėl to ginčytis :))
Labai negera ir pačiam dėstytojui, nedirbusiam realiamis sąlygomis dėstyt vien teorijas.
Nors, ta tema irgi yra kalambūras:
- Kas moka dirbt, tas ir dirba.
- Kas nemoka dirbt, tas moko, kaip reikia dirbt.
- Kas nemoka mokyt, kaip reikia dirbt, tas moko, kaip reikia mokyt, kaip reikia dirbt :))

Čia tai geras

Nenorėčiau sutikti su šiuo teiginiu, jos ne tik kad geresnės bet ir visai kitoks požiūris yra į studentus.
Galime palyginti
Taigi, studento pasakojimas, kuris studijuoja informatiką Škotijos universitete:
" pirmakursiai čia studijuoja tris dalykus, kuriuos kiekvieną semestrą iš naujo gali pasirinkti patys. Antraisiais metais lieka tik du dalykai per semestrą, bet abu jie – iš tavo studijų srities. Toks mažas modulių skaičius nereiškia, jog mokaisi mažiau. Atvirkščiai – po pirmų kelių savaičių pradedi jais gyventi, nes kiekvienas dalykas turi po 5-6 užsiėmimus per savaitę.

Abiejuose informatikos dalykuose atėjus į paskaitą studentų laukia susegtų lapų pluoštas – medžiaga, kurią dėstytojas pristatys per tą savaitę vyksiančias paskaitas. Dažniausiai tai tiesiog išspausdintos prezentacijų (PowerPoint) skaidrės, parengtos pagal visus sveiko proto reikalavimus: ne daugiau nei keli esminiai punktai dideliu šriftu ir (arba) iliustracija.

Viso to dėka mes galime susikoncentruoti į tai, ką dėstytojas sako, ir kartu nebijoti ką nors svarbaus praleisti nieko nerašydami – visas paskaitos turinys būna mūsų rankose. Visgi išgirdus naudingą (įdomią) mintį, kurios dėstytojas neįtraukė į skaidres, ją dažniausiai tiesiog pasižymiu mums išspausdintuose lapuose, – taigi sąsiuvinis iš esmės tampa nereikalingu.

Tiesa, ne visi fakultetai (kaip mažiukas informatikos, turintis apie 80 pirmakursių) gali sau leisti spausdinti paskaitų medžiagą. Vis dėlto visų dalykų dėstytojai ne tik skaidres, bet ir savo konspektus, kuriais naudojasi skaitydami paskaitą, skelbia internete ir skatina jais naudotis. Socialinės antropologijos, į kurios paskaitas susirenka apie 300 žmonių, dėstytojai visą laik primena, jog nerašytume daug, nes „iškart po paskaitos viską įkels į internetą“.

Dėstytojai nemėgsta, kai studentai rašo jų žodžius, nes tuo metu patys jų nebando suvokti, o tik mechaniškai žymisi. Taigi vienas iš tikslų per paskaitą yra priversti studentą klausytis pakėlus galvą; ne tik klausytis, bet ir galvoti apie tai, ką girdi.

Dėl šios priežasties keli geriausi iki šiol buvę dėstytojai, puikiai jautę auditoriją, maždaug kas 5 minutes padarydavo 30 sekundžių intarpą, leptelėdami ką nors visiškai nesusijusio su studijomis, dažnai juokingo. Tai puikiai išjudina auditoriją ir padeda vėl sukoncentruoti dėmesį, nes paskaitų metu neišvengiamai karts nuo karto mintimis nukrypsti kažkur toli (4 minutes klausaisi, tada nukrypsti ir po minutės dėstytojas tave „pažadina“ staiga pakeitęs temą – tada vėl visas ciklas iš naujo).

Praėjo 6 studijų savaitės, studijuoju 3 dalykus, bet jau suskaičiavau 16 man dėščiusių žmonių.
Kiekvienas čia studijuojamas dalykas yra kaip didelė autorių kolektyvo parašyta knyga su skirtingais skyriais. Būtent todėl kiekvieną „skyrių“ dėsto žmogus, kuris tą sritį išmano geriausiai. Tai paprasta paaiškinti – vienas žmogus negali tyrinėti ir Afrikos pigmėjų, ir Brazilijos amazonių, ir Mongolijos klajoklių. Jei jis bandytų dėstyti visas temas pats, tai medžiaga būtų verta tiek, kiek viena knygutė ta tema, kuria dėstytojas ruoštųsi paskaitai apie jam svetimą sritį.
Nevertinamų pratybų metu į auditoriją susirenka 5 dėstytojai, kurie su kavos puodeliais vaikšto po auditoriją ir prišoka vos pakėlus ranką. Pirmakursiams, kurių yra apie 80, padėti susigaudyti visada ateina ir pats informatikų vadovas, ir kiti aukštesnes pareigas (bei tuo pačiu daugiau atsakingų darbų) turintys dėstytojai. Viena iš puikių tradicijų – fakulteto vadovas darbo fone įjungia savo mėgstamą afrikietišką muziką ir patalpa iš pačio ryto greitai prisipildo teigiamos nuotaikos.

Be to, mane žavi dėstytojų bendravimo stilius: paklausus net ir elementariausio dalyko, jie niekada neatsakys: „Tu tai jau turėtum žinoti“ – vietoje to jų atsakymai būna tarsi kolegų, be jokio užtikrintumo demonstravimo: „Manau, jog sprendimas galėtų būti toks…“. Dėstytojai niekada tavęs neteisia ir nekomentuoja tavo žinių. Jie žino, jog yra atsiskaitymų sistema, kai studentai pateikia savo darbus įvertinimui, o visą kitą laiką – jie mokosi ir klausia. Klausia norėdami sužinoti, o ne būti kritikuojami. Iš tikrųjų elementaru – kiekvienas neigiamas dėstytojo žodis gali atimti iš studento norą į jį kreiptis, o taip būtų prarandama didelė dalis dėstytojo darbo prasmės....."

vat aš visada galvojau kad dėstyti turi praktikas, ne tik teoretikas, nes tada tikrai išsamesnės ir aiškesnės paskaitos

Būtent taip ir buvo, tik aš konspektavausi ne todėl kad knygų nebuvo, buvo jų tik jos buvo visos rusų kalbą, o mokslus krimtau techninius, tai išties nekas buvo tokią literatūrą skaityti