Užtikau FB
www.facebook.com/ilze.butkute.
Šiandieniniai įvykiai ne ką skiriasi nuo tai kas vyko prieš 70 m. Žiauruma.
Šiemet pasaulis, turintis atmintį, mini skaudžią datą - Vilniaus geto sunaikinimo septyniasdešimtmetį. Šiandien 18 val. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje vyks šventos mišios už visus žuvusius žydus.
Vakar atsitiktinai radau ir neatsitiktinai išverčiau kelis Izraelio poetės Yael Globerman eilėraščius. Yael Globerman 1960 m. gimė Tel Avive, iš Lenkijos kilusių žydų, išgyvenusių Holokaustą, šeimoje. Pirmoji jos poezijos rinktinė pasirodė 2000-aisiais.
----
- Siaubui pritinkantis vardas -
"Fire, Brothers, Fire!"
(H. N. Bialik, "The Village is Burning")
Mergaitei, parverstai ant nugaros,
ne taip svarbu, kaip pavadinsim tai,
kas jai nutiks:
siaubu ar Holokaustu, pasaulio pabaiga ar prievarta.
Ir dar mažiau jai rūpi
to kareivio vardas –
to paskutinio,
to, kuris pribaigs ją.
Tas purvas, į kurį ją spaudžia,
ir iš kurio dar kyšo jos pečiai,
kadais vadinosi žeme, net gimtine.
Ir prieš plačiai išplėstas jos akis – pilka valktis iš noro nežinoti,
kadaise pavadinta dangumi.
Girdėjo ji gandų, kad ten viršuj dar buvo dievas.
Paleiskit, svetimieji, ugnį. Mergaitė suliepsnoja.
Ir net jei pasikels nuo žemės,
kaip atsikėlė mano motina,
vis tiek gulės ji čia – per amžius.
Net ir tada, kai savo ryškiai apšviestoj virtuvėj
išties rankas į sūnų –
o rankos bus išmargintos randais
nuo blynų čirškesio ir bandymų nusižudyti.