O mano "kvaila" filosofija šuniukų atžvilgiu.
Na katės...jų nereik vedžiot, nereik joms dėmesio- na jei jos jo neprašo..
Na jos juk ateina pas tave, kai pačios nori...
Paglostai, pažaidi....ir nueina...
Nenori pažaist- jos nueina...
Ateis kitą kart
O šuniukai...
Jie kaip vaikai...
Laukia kol ateisi iš darbo
Nori dėmesio, nori žaist...
Juos reik išvest...kasdien
Jiems reik dėmesio-kaip vaikui...
Ir aš pagalvoju
Savo vaikams tiek dėmesio negaliu suteikt, kiek reiktų tam šunėkui
O ar tai teisinga būtų
Ar turiu teisę vaikštinėti su šuniuku ryte vakare, kai savo vaikui neturiu laiko pasivaikščiot ryte vakare , na nors ir po 20 min.
Tai va, mano kvaila išvada, šunys arba senmergių, arba vaikus išauginusių žmonių išmislas.
Kitaip būtų nesąžininga nuosavų vaikų atžvilgiu.
Su "išimtimi", kad tuos šuniukus vedžiotų vaikai..hmmmm...nors...o negalėtų jie tuo metu pabendraut su tėvais