Ačiū labai

Tėveliai pardavė, kai ištekėjau
Todėl vis svajoju ir svajoju įsigyti ir pradėti vėl skambinti...

lygiai tą patį pagalvojau, dėl polonezo. Daug metų pati jį grojau, kol turėjau fortepijoną.

Nežinau, ar per radiją tuo metu tą patį atliko, tikriausiai taip. Bet kūrinys labai panašus į Oginskio polonezą, kurį dievinu.
www.youtube.com/watch?v=S7W5fNn1FOw

Jei kas šiuo metu žiūrit laidotuves - kaip tik groja tą kūrinį, apie kurį klausiau...

Nu kaip gražu man žiūrėti į gerb.Adamkus. Kad ir labai garbaus amžiaus, bet tokie šviesūs žmonės. Visada kartu - nuo pat jaunystės. Visada su meile ir pagarba vienas kitam ir aplinkiniams... Labai reta tokių porų. Jie man kaip gulbės...

Tiesiog toks buvo velionio paskutinis noras. Argi taip labai neteisinga būtų buvę jį patenkinti? Žmogiškąja prasme. Mišias už jį tai juk atlaikė toje pačioje katedroje.

Niekaip neatskiriu, koks kūrinys skambėjo garbės rato metu? Gal kas žinot? Man labai panašu į Oginskio kūrybą.

Jau kaip pavydžiu tau tavo entuziazmo ir energijos Ir labai džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių kaip tu. Ir linkiu kuo didžiausios sėkmės. Kai yra lyderis, visada atsiras bendraminčių ir bendražygių.

Ir kas jiems tokius įgaliojimus suteikė? Šv.bažnyčia? Kiek žinau, Šv.Raštas teigia priešingai - dievo glėbys atviras visiems, juk dievas mato viską, visur ir visada. Jis mato žmogaus ŠIRDĮ.
Šiuo konkrečiu atveju man Šv.Bažnyčia prilygsta Šv.Inkvizicijai. Kas viduramžiais buvo visai natūralu, nepridera mūsų laikais.

Nėris su Cvirka irgi vyko į Maskvą žemai nusilenkti už "suteiktą saulę".
Bet man nuo to jų kūryba nei kiek ne menkesnė.
Baltušis, Janonis, Žemaitė ir t.t. Vykim ir juos nafig už tai, kad atsidūrė tame laikmetyje ir nesikeikė.
Krapštykim iš žemės Marytę Melnikaitę - jai ne vieta šventoje Lietuvos žemėje.

Nesu politikė, jos nemėgstu. Ir esu nekrikštas. Bet bažnyčia man vis tiek yra šventa vieta. Tik ne tam, kad keliais šliaužočiau aplink šventorių. Tai kažkas tokio, kur negalima meluoti pačiam sau. Jei turi širdyje tikėjimą pačiu savimi. Ir ne sutanotiems spręsti - atimti iš manęs tą tikėjimą, ar suteikti malonę tikėti.

Ne į temą. Ką tik baigiau žiūrėti rusų serijalą "Katia". Vokiečių okupacijos metais kaimuose likdavo seniai, vaikai, moterys ir invalidai. Dažniausiai invalidams ne sava valia tekdavo eiti kaimo seniūnų pareigas. Talkininkauti vokiečiams. Naktimis ateidavo partizanai, ir jiems reikėdavo kažkaip padėti. Žmogus būdavo tarp dviejų ugnių, jo ir jo šeimos gyvybės buvo nieko vertos. Galiausiai užmušdavo ne kas kitas, o saviškiai.
Mano senelis taip baigė savo gyvenimą Baltarusijoje. Mamytei tebuvo vos keli metai, broliukas tik tik gimęs. O senelį, Baltarusijos kaimo seniūną, išsivedė partizanai ir pradangino pelkėse...

Netikiu nei dievu, nei velniu. O tokio makalienėj, kaip gyvenam dabar, jau pradėsiu ir savimi nebetikėti. Nes galva jau nebeatsirenka - kur gėris, kur tiesa, o kur apgaulė... Besinori kišt galvą po samanom ir tylėt visą amžinybę...

O man ir pasirašyti leido, ir pateikti. Dabar statuse Vykdoma/apdorojama. Kaip ir priimta jau...

Nepriima senų. Atmetė. Reikia naują pildyti

Jei netinka šaltibarščiai, karštą dieną juos galima pakeisti šalta rūgštynių sriuba. Labai atgaivina.

Rūgpienis, kastinys, blyneliai su obuoliais, dilgėlių sriuba, lapienė, balandėliai, šilkinė košė su spirgučiais, silkė pataluose (galima su grybais), keptos voveraitės su spirgučiais ir bulvių koše, žemaičių blynai, duonos sriuba su džiovintais vaisiais ir t.t.

Pušelę kreivą, ir tą apgrauštą, paliksiu ant kiemo.
Einu, užsirašysiu viską, ką čia prisižadėjot. Ryt dar Elstę reikės nugręšt, gal kokių džiovintų ožkos sūrių užsilikę iš kelių metų.
Tomukas nosį, mačiau, buvo įkišęs. Ir tas suuodė...
Labanakt, mergičkos, galvokit apie mane...

Čia ne aš, čia Cha-Cha... Mašina tai jos

Nu žinok, jau turiu planą. Nieko tu į tą mytą nevešk, grįštant stabtelsim, nuridensiu Cha-Cha į rūsį, paims. Taip ar taip jau dalintis reikės. O Modestą - per langą, su visa armonika. Kad vietos be reikalo neužimtų.

Ar labai rūgščios? Aradijai atiduosim, tiek jau to, kur mano neprapuola...

Nu tai ar čia daug? Trilitris sirupo ir koks niekingas bidonas vyšnių uogienės...
Sėdžiu va dabar, greipfruto žievę graužiu. Nes patį greipfrutą kažkas kitas sučiaumojo...

O ką daryt, urtele, kai čia jau nieko valgomo nebeliko?

Žiūriu, kuo toliau, tuo daugiau ant mano gero...
Jaučiu, duosiu aš jums adresiuką savo, veškit man tiesiai į namus. O tai jaučiu, liksiu be nieko - juk ištampys xoleros viską

škac, meloč puzataja....

Jetau, aišku, aišku, urtele, labai lauksiu to sirupo, nu kaip lauksiu...
Pas ką ten dar rūsių šonai sprogsta?
Ale ir buožių čia pas mus kiek... O liaudis tai badauja, vieni kaulai ir skūra baigia palikti

Jetau, nors garsiai nesakyk

Jūs čia nesigvieškit, ar pačios išsivirt nemokat?
Va, ir Cha-Cha jau zūbus kraipo.... O ką tu man duosi?

aaaaa, jo

Jetau, jau dabar seilės tysta, kad tik kas neatimtų, tu man paslapčia duok
O ką dar pažadėjai?

Į kokį Klaipėdos? Kažkaip nemačiau, kad būtų greičiau nei Gudašiuose. Tu man į Gudašius atvešk

Och.... Tai gal atvešk į meet'ą, aš priglausiu mielai, ko jos ten kankinasi....