Tiesiog noriu pasakyti - visiems, o ypač vienam žmogučiui, kurį tikrai myliu ir jo pasiilgau, nors kartais būnu gruboka

:
nepaisant visko - visų negandų, visų juodų dienų, visko, kas daro mūsų būtį kartais nepakeliama, - pakelkit akis į dangų, tuoj paukščiai parlėks, tuoj medžiai sužaliuos, tuoj šiltas vėjelis plaukus iškedens... Juk yra, kas jūsų visuomet laukia, kas jus apkabins ir priglaus, ir nepaisant nieko, kas jus visada supras. Banalu - bet mes tikrai tik mažytės žvaigždutės beribiame laike. Pasistenkim, kad tas likimo mums skirtas laikas dainuotų, o ne gaustų varpais...
Labai lauksim....