mariska rašė: kaip visada teigiamai nusiteikęs
šlept tep ir iš poetiškų aukštumų viską ant žemės nuleidi
Aišku teigiamai...Ko čia žaliuoji?
Priešingai. Sakau, kad nespėtum nei "ant žemės" nei kur "tarp žemės" nieko "nuleist"...
Panaši situacija man sekmadienį buvo. Brendubrendu vandeniu...smėliukas vis po kojomis rodos šmėžavo iiiiir...staiga dugnas po kojomis prapuola, aš plastiškai, kaip dirigentas moju rankomis aukštyn, meškerė ir "masalinė" lekia velniop ir pilnom saujom stveriu krūmo šakas. Jokio noro ką nors "nuleidinėti" nepastebėjau. Tik tokia jausmų gama...dėkingumo "kažkam", kad nepaskendau pereinanti į nedėkingumą ...velnias "o bridkelnių dešinė pusė tai sušlapo" ir ..."ritė blia...vėl džergš ir strigs taip išmaudyta" smegenimis praslinko, kai išsikabarojau ir susigaudžiau daiktus ir visos "emocijos"...
Ir išvis...kiekvienu savo žodžiu aš tave į realybe sugrąžint noriu. Kokia čia poezija...pilnomis kelnėmis?