Koks tu laimingas žmogus.
Aš dar vis traukiu.

Tikrai gaila.
Atsigultume ant vasariškos žolytės, surūkytume tą niekaip mano nepabaigiama kancarą...
Iš dušios pasikalbėtume...
Na tikėkimės, kad kiti metai pas tave bus laisvesni.

Kodėl ant Colopo puolu ( mano atveju tik tėviškai auklėju) jau sakiau, tingiu kartotis.
Bet visada sakiau ir sakysiu, kad jei savo pareigos neatliko tėvai, tada tai turi padaryti visuomenė.
Šiuo atveju, šia sunkia pareigą prisiimu aš.

O pas mane gyvenime atvirkščiai yra viskas gerai.
Dabar tiesiog keičiasi gyvenimas pakankamai kardinaliai, tai gal šiokia tokia baimė yra, nervukas toks mažytis, bet manau, kad tai tik į gerą.

Sudėtinga pasakyti, keisk- nekeisk.
Reikia žinoti priežastį.
Jei tik darbas ar dar kažkas panašaus, sakyčiau, drąsiai keisk, tai tavo gyvenimo iššūkis.
Blogiau nebus.
Jei tai bandymas pabėgti nuo kažko kas neduoda ramybės ar bandymas keisti savo gyvenimą neišsprendus senų problemų- nieko nebus.
Praeities šleifas atsiveja tada kai visiškai to nesitiki...

Gal nori apie tai pasikalbėti?

Gerai čia paklausei.
Paimkim, kad ir Colop.
Iš išorės atrodo linksmas ir nuostabus.
Bet viduje pastoviai ieško aukos ant kurios galėtu išsilieti.
Beje, stengiasi rinktis aukas kurios gali arba labai menkai, arba visai negali apsiginti.
Toks tikslus šlykštukas.

Kaip tik prisiminiau viena įvykį.
Skambino neseniai viena pažįstama.
Prieš trejus metus ji turėjo gausybe problemų su savo 14 sūnumi.
Viskas prasidėjo nuo to, kad kai jam buvo dešimt, nusižudė tėvas.
Ir ką gi daro bet kuri motiną?
- Ajajai, ujajajai, juk čia aš kalta, kad tėvas taip... Juk aš nesugebėjau užtikrinti vaikui šviesios vaikystės.... Juk aš... Aš.... Aš....
Ir dar keletą šimtų kaltinimų sau, visiškas nuolaidžiavimas sūnui, lepinimas ir t.t.
Juk sūnus tėvą prarado.
Kaip čia taip nepadaryti paslaugos.
O sūnus visiškai nedurnas buvo.
Pamatė, kad jam viskas leidžiama, kad gali lipti ant kupros ir pradėjo kovoti dėl valdžios šeimoje.
Motina, greičiausiai, norėdama kompensuoti tėvo praradimą susidraugavo su draugų.
Apsivedė.
Ir ką sau manot?
Jam nepatiko patėvis ir jis jį paprasčiausiai išvarė....
Va tada motinai buvo duotas drastiškas, bet labai geras patarimas.
(Sakykim, kad patėvis gyvena Rokiškyje, o mama su sūnum Vilniuje).
Susėdo motina su sūnum trečiadieni ir pasikalbėjo:
Vadinasi taip sūnau, nuo šiandien tu negauni jokiu dienpinigių, jokio kompiuterio, jokiu nauju rūbų ir t.t. Rūbus pirksim tik tada kai jie visiškai suplyš, pavalgyti parbėgsi namo, kompiuterį turėsi kai tau sukaks aštuoniolika ir užsidirbsi pats. Ir panašiai. Arba. Arba va tau pinigai ant bilieto iki Rokiškio ir jau penktadieni aš jus, abu su patėvių, noriu matyti namie.
Penktadieni abu buvo namie.
Šiandien praėjo jau trys metai.
Šeima laimingai gyvena.
Žinau, kad daug kas pasakys, mol, drastiška, neteisinga ir t.t.
Bet tada užduokit sau klausimą, ar mama turėjo teisę būti nelaiminga?
Jausti namie skalbimo mašina, virėja ir valytoja?
Ir kas gi čia jau drastiško?
Kad pakankamai suaugęs sūnus buvo nusiųstas su konkrečia užduotimi į konkretu miestą?
Juk nesiuntė jo į Angliją ieškoti kažko.
Visoje šioje istorijoje buvo sunkiausia įtikinti motiną.
Tai buvo titaniškas darbas, nes tik pasiūlius sušvelnintą variantą motina buvo šoke.
Ir kategoriškai atsisakinėjo, net minties, taip padaryti.
Va taip ir su Colop.
Jau girdisi kažkokių pasikrebždenimų, kad negražu, gal reikia švelniau ir t.t.
Jokiu švelniau.
Paėmei už miego arterijos ir spausk iš visu jėgų.
Biški atleidai- dar spurda.
Vėl suėmei.
Ir žiūrėk, po keletos metų neatsidžiaugsim kaip pradės nešti penketus.

Jei važiuoti nuo pat Savanorių pr. pradžios, o jei dar ir kokia avarija, tris val. garantuotos.
Nu nebet tu ten su motorolerių nardai, tada jau kitas reikalas...

Muši?

Joks čia ne egoizmas ar narsicizmas ar dar koks -izmas.
Kiekvienas mes mylim save, tik vienas gal kiek tai slepia, o kitas tai demonstruoja viešai.
Be meilės sau mes net aplinkinių nedominam.
O viršūnė kvailystės yra meilė motinos vaikui.
Ne tą, kuri yra normali, bet kai motina tiesiog pasmaugia su savo meile vaiką.
Tada ir motina niekam nereikalinga ir vaikas kažkoks kreivas gavosi.

Palauk, čia tik pradžia...
Kai pradės džiuginti įbrėžtas automobilis, bei atleidimas iš darbo, tada jau ieškok pagalbos...

Ačiū.
Tai ir galvojau, kad manęs nepamirši paminėti.

Tu vandenis???
Mažu mažiausiai galvojau, kad skorpionas...

Nu ne, vandenių kaip nors vadinti negalima.
Jie, matai, pastoviai mirksta vandenyje, todėl smegenys sunkiai aprūpinamos deguonim.:))
Iš to kyla šiokie tokie nesusipratimai, bet teisingai juos priimant galima pasiekti stulbinamų rezultatų.

Ir tu man labai patinki.

Nu mane skatina išvadino, bet neašaroju aš čia ir klaviatūros ašarom nelaistau. :))
Žmogus išreiškė savo nuomonę, gal kiek kietokai, bet tam greičiausiai turėjo savu priežasčių.
Kaip ir aš turiu savu priežasčių.
Todėl gerbiu ano žmogaus nuomonę, kaip ir tikiuosi, kad mano nuomonė taip pat bus gerbiama.
Po kita, aš esu liūtas ir labai puikiai žinau koks esu, todėl visiškai nesupykau kai mane išvadino skatina, nes tai taip toli nuo to koks esu, kad net sunku patikėti esant tokių liūtų.
Apibendrinant, pažįstu viena jauna psichiatrę.
Kol mokėsi buvo labai arši dievo priešininkė.
Pastoviai aiškino, kad dievo nėra, yra tik pragmatiškas mokslas ir t.t.
Nuėjo dirbti, padirbo keleta metelių ir, o stebukle, pradėjo vaikščioti į bažnyčia, pradėjo melstis ir t.t.
Ne, ne, nepagalvokit, kad tapo uolia davatka, tiesiog kartais nueina, pasimeldžia ir t.t.
Tuo tarpu, niekam nepasakoja šio savo posūkio priežasčių.
Ką pamatė diplomuotas psichiatras, kas netelpa į mokslo rėmus?
Kas turėjo pastūmėti tokiam žingsniui?
Kažkokiu sukrėtimų ji tikrai neturėjo.
Vadinasi, yra kažkas....
Taip ir zodiako ženklas nėra tik mados reikalas.

Mane tikrino kaip fizinį asmenį veikusi pagal individualios veiklos pažymą.
Abejoju, ar labai skiriasi sąvokos.
Jei kils įtarimų gali ir nuo gimimo patikrinti.
Aišku nejuokauju.

Ir aš tave myliu.
Kaip sekasi ant šios žemelės vaikščioti?

Ne.
Bet, kad ne veltui yra sugalvoti zodiakai, tai faktas.
Nes galima daug ką pasakyti apie žmogų pagal jo zodiaką.
Žinoma, yra ir išimčių, bet jos tik patvirtina taisyklę.
Dvyniai, kaip taisyklė yra dvigubi žmonės.
Jie drąsiai gali sakyti tau į akis grožybes, bet vos tik nusisuka, tuoj ir dainelė keičiasi.
Teko ne tik gyventi, bet ir dirbti su dvyniais, visi be išimties buvo sunkus žmonės.
Kartais susidarydavo įspūdis, kad vakar tu kalbėjai su vienu žmogumi, šiandien su visai priešingu, tik vardas ir pavardė ta pati.

Čia matai koks reikalas...
Žiūrint iš kurio virtuvės kampo pažiūrėsi.
Man pvz. dvyniai atgrasūs.
Šlykštynės.
Nenustoju stebėtis kaip tokius pasaulis nešioja.
O štai skorpionams, dvyniai mieli žmonės.
Man vėžiai patinka.
O štai skorpionai ju pernešti net kvapo negali.
Kitaip sakant, nuo požiūrio priklauso.

Deja, gali.
Kiek pamientam, tai mane tikrino nuo pat pradžios.
Neatsimenu ar akcentavo ir kuo jie rėmėsi.

O koks čia teisinis aktas reglamentuoja senaties terminą?

Į šita sąrašą pamiršai įtraukti krūva privalumų.
Gyvenimo malonumais ne tik mėgaujasi, bet ir mėgsta kitiems juos teikti.
Turi aiškia ir tvirta teisingumo sampratą.
Totaliai nepakenčia neteisybės (net jei tai visiškai jo neliečia).
Ir t.t. ir t. t.
Visko ir į jaučio odą nesurašysi.

Totalus nusišnekėjimas.
Arba žmogelis yra atvykęs iš Balbieriškio ir uždirbinėja pinigus šeimai.
Na ir yra dar tokia mažytė kategorija vilniečių- artojai.
Asmenys dirbantys vos ne vis parą ir savaitgaliais atsipalaiduojantys su pusle rankose.
Bet tai mažuma.
Arba išimtis.

Dabar kamščiai.
Pvz. jei apie17 val. pabandytum nusigauti nuo Savanorių prospekto iki Fabijoniškių nosies tiesumu ( t.y. geležinio vilko gatve), gali drąsiai į kelionę paimti sumuštinių, gazietą ir dantų šepetuką.
Dvi- trys valandas gali išmesti iš gyvenimo.
Todėl pradedant tokį manevrą reikia būtinai įjungti pilkąsias smegenų ląsteles.
Važiuojant pro Karoliniškes yra galimybė nukirsti gera gabalą, paskui gabalą trumpini prie "Pasidaryk pats" parduotuvės arba pro žydų kapines Šeškinėje, dar keli viražai Šeškinėje ir tos tavo dvi- trys privalomos prastovos valandos sutrumpėja iki pusvalandžio.
Na štai ir pasiektas niekingos kelionės tikslas.

Per diena sukaupiu drąsos ir vakare pasipriešinu.

Oj, dar ir kaip...
Va, atsikelia ryte ir galvoja, kokio aš jo šiandien noriu?
Noriu heraklio.
Tik pyst, pora manipuliacijų rankom, kelios frazės ir aš jau heraklis.
Pabosta heraklis vėl galvoja....
Nu norėčiau zuikučio.
Tik pyst, meistriškai įvaldytas rankos mostas, kelios frazės ir aš jau zuikutis.

Mane irgi galima paveikti.
Tik reikia momentą nutaikyti.
O ypač lengvai tvarkytis vienu momentu...
Anekdotą prisiminiau:
Du žmonės mylisi. Mergina:
- Van ti minia liubiš?
Vania:
-Liubliu.... Liubliu....
Mergina:
-A ti mne šubu kupiš?
Vania:
-Kupliu... Kupliu...
Pabaiga. Vyrukas užsirūko cigaretę:
- Maš, a nafiga tebe šuba?

Dar vienas išsiblaivė... :))

Stebuklai...
Mane dažniausiai iš tolo pagauna.

Pagal zodiako ženklą spėsi mano agresyvumo laipsnį?
Rugpjūtis.

O kvapo... Kvapo nesigirdėjo?