Byla rašė: O gal jai dėmesio stygius ? Gal ji tai stengiasi į save dėmesį atkreipti ?
Gali būti.
Jurgita Nenoriu šiandiena papasakojo apie savo katino keistenybes. Įdedu visą jos pasakojimą, jei kartais negalėtumete jo perskaityti facebooke'e
"19-inio KĘSTUČIO FETIŠAS „TAPKĖMS“. Jei kas dar nežinojo, Kęstutis yra mano „pasoginis“ katinas. Ne pirmosios jaunystės berniukas, jei „ono“ galima pavadinti berniuku. Jis, kaip ir kiekviena gyva būtybė ko nors bijo arba ko nors nemėgsta. Jis turi tris labai nemėgstamus dalykus „ant šio svieto“. Vienas gal ne toks jau ir dalykas, greičiau kažkada buvusi draugė, su kuria metams bėgant keliai išsiskyrė. Jis taip jos nekęsdavo, kad bėgdavo slėptis, kur tik papuola. Vėliau išlįsdavo ir prišlapindavo jai į batus. Todėl jai užsukus į svečius, visada turėdavau josios apavą slėpti (patikrinta buvo daug kartų; taip, taip IŠSKIRTINAI VISADA). Bet vieną kartą nusižengiau taisyklei. Per savo jubiliejų, ėmiau ir palikau jos batus kartu su dar 30 svečių. Tą kartą radome nebe vieną batą privarvintą jo auksinių sulčių, bet abu beveik sklidinai primyžtus (regis, savo kerštui – tik taip ir nežinau, už ką jis jai keršijo – turėjo laiko į valias). Žinoma, visiems buvo smagaus juoko, nes nė vieno likusio svečio batų jis tą kartą nepalietė (na, gal tik apuostė, kol rado reikalingą porą), išskyrus tą draugę. Kitų batų jis neliečia.
Antras dalykas, ko jis negali pakęsti – tai uždaryto klozeto dangčio. Jei yra moterų, kurios nežmoniškai piktinasi, tai aš atvirkščiai visų svečių prašau, kad klozeto dangčio neuždarytų, mat Kęstutis, kad ir kiek daug metų turėtų, vis tik neįgudo dar pats jo pasikelti. Beje, kaip ir nuleisti vandenį atlikus savo gamtinius reikalus. Be abejo, kai kurie žmonų ar draugių išmuštruoti vyrukai (dažnai ir mergaitės) užmiršta šį priesaką. Po trečio karto radusi uždarytą dangtį, perspėju svečius pasidėti batus į spintą ir gerai uždaryti jos duris, nes Kęstutis moka pykti ir parodyti, kad namuose tvarka turi būti. Vienas bičiulis iki šiol užmiršta palikti klozeto dangtį atvertą ir, žinoma, užmiršta pasidėti į spintą batus. Taip Kęstutis ir tas bičiulis ne vieną kartą yra abu susipykę.
Trečias dalykas, ko Kęstutis negali pakęsti yra pigios, nekokybiškos (taip sprendžiu, nes paprasčiausiai jų nemėgsta) guminės šliurės arba „tapkės“ guminiais padais. Visada galiu patikrinti gumos kokybę palikusi šliures ir katiną vienu du valandėlei ar net trumpiau. Bet vis tik jo fetišinis pomėgis „pamokyti“ gumines šliures ne visada lauktas ir tikėtas. Ypač kai sėdi prie kompiuterio ir intensyviai dirbi, o ant tavo kojų, apautų šliurėmis, įsijungia auksinio lietaus fontanėlis. Ką tik į šiukšlių dėžę išmečiau iš „Maximos“ pirktas šliures ir kažkodėl prisiminiau, kai Castellucci spektakliu pasipiktinusi Abramikienė pasiūlė kultūros ministrui Gelūnui prišlapinti į lėkštę. Sakyčiau katiniškas kerštas arba gebėjimas parodyti, kad nepatinka."