2008-02-23 11:44
Individas
Idomiu minčių sukėlė....Ypač, šiu dienų kontekste.....
Truputėlį prabilo žmogiški jausmai, stebint šiandieninius įvykius Lietuvos politikoje ir pabandžiau save pastatyti į politiko su švaria sąžine vietą.
Žinoma, atsiras visada žmonių puolančių ir sakančių, kad politikoje švarios sąžinės nebūna. Tebūna tik TAIP arba NE!
Vat sėdžiu ir mąstau: tarkime aš esu Lietuvos prezidentas.
Stoviu ir žvelgiu pro langą į aikštėje stovinčius žmones, dainuojančius apie į akis man dumiamą fonogramą iš televizijos ekrano. Šūksnius ir užrašus: "PREZIDENTE, MES TIKIME TAVIMI. NEIŠDUOKI MŪSŲ, NEPARDUOKI LIETUVOS. JUK TU ŽMOGUS".
Ką gerbiamas prezidentas jautė tuo metu savo širdyje?
Ką jautė, kai spaudžiamas iš visų pusių?
Nenoriu nieko sakyti apie politiką, apie priimtą įstatymą ir visą kitą.
Tiesiog norisi ištarti: "AŠARA DIEVO AKY, LIETUVA, KĄ TU VEIKI?"
Kur nuves mus tas amžinas purvo drabstymas ir sarkazmas. Kur vienybė?
Juk kiekvienas galime šaukti, kad "TVARKA BUS!"
Bet ar išdrįstumei priimti sprendimą prieš savo valią ir susitaikyti su savo gėla?
Prezidente, aš tavimi vis dar tikiu. Štai, ką galėčiau ištarti. Tačiau nenoriu būti tavo vietoje, nes esu per daug paprastas žmogus.
Kaltas už minčių šuolį ir chaotišką kratinį, tačiau pamąsčiau: ką jautė jis tada, kuriuo tauta tikėjo, tačiau gal būt drebančia ranka ir prieš savo valią reikėjo pasirašyti tai, prieš ką nusiteikusi tauta?