Akimirka

Nu myliu, myliu aš tą lietų, kad ir ką tas prosas besakytų


AŠ PAVARGAU KLAJOTI.....

Aš pavargau klajoti iš širdies į širdį
Ir lūpom vaikščiot svetima daina.
Kam belstis į duris, jei nieks negirdi,
Rašyti knygą, kai viltis akla?

Jau pavargau aš būti laisvės paukštis
Į langus muštis krūtine silpna.
Ir toks svaigus kam reikalingas aukštis,
Jei negaliu tikėt ryškia žvaigžde?

Man laimės baisiai didelės nereikia,
Per daug šviesios, karštos ugnies.
Tik, kas labiausiai džiaugsmą teikia-
Priglust prie mylinčios širdies.

Galbūt esi tik saulės spindulėlis,
Nedrąsiai kelią sau skinies.
Bet nuo tavęs pražįsta gėlės
Ant žemės skausmo ir mirties.

Ir nesvarbu, kad tu esi tik lašas
Be proto tolimo sapnų dangaus:
Aš – žiedlapis ir toks pat mažas,
Bet pilnas jausmo tau švelnaus.

MYLĖTI REIŠKIA…

Mylėti reiškia vieną balsą
Pažint iš tūkstančių kitų,
Pajaust kiekvieno žodžio skalsą
Ir sielos skrydį link žvaigždžių.

Mylėti reiškia vieną žodį
Ir stiklo šukę širdyje.
Karai su savimi neguodė-
Pasaulis skendo ugnyje.

Mylėti reiškia prisileisti
Gyvenimą prie pat sapnų,
Į dangų aitvarą paleisti,
Užkrėst visus šituo jausmu.

Mylėti reiškia atiduoti
Tai, kas priklauso tiktai tau,
Ir amžiais tarp gėlių miegoti,
Kurios atneštos tiktai tau.

Aš glostau tavo veidą lietumi,
O kūną saulės pirštais glamonėju,
Ryškiom žvaigždėm vilioju, naktimi,
Kuždu kas rytą apie jūrą vėju.

Aš girdau sielą žiedlapių kvapais,
O plaukus Eglės ašarom nusėju
Ir puošiu kaklą džiaugsmo vėriniais,
Vynu į tavo lūpas įsilieju.

Ar tu žinai, kad dėl tavęs galiu
Save kaip medžio lapą sudraskyti,
Pavirsti virusu, tavo krauju,
Savim užkrėsti tavo tyrą širdį?

Lyja pilkas lietus, pakiemiais nupūtuoja latakais,
Medituoja namai, nusiprausę dulkėtus pečius.
Tik benamis šuva nuo senatvės vienatvėj apakęs
Nusilies gatvės purvą ir dvės įspūdingai švarus.

Gal pilkoji kaimynė išbėgs į sau artimą lietų,
Prie palangės palikus spoksoti dukrytes mažas.
Pasisems gyvybingo vandens į prijuostę skylėtą
Ir atbėgus šlapia lietumi plaus mergaičių kasas.

Tu sukursi lengvai pilką priedainį ritmiškam garsui,
Kai kalens mušamaisiais apniukęs nuo vakar dangus.
Aš repuodama tyliai prikimusiam aidui pritarsiu –
Įstabu, kaip garsai sugrąžina į praeitį mus.

Ateinu pas tave iš sapnų, iš tylos,
Ateinu pas tave pasiimt šilumos.
Neatstumk, nevaryk –
Juk už lango lietus,
Neišdrįsiu įeit antrąkart pro vartus....
Skrenda gervės – girdi?
Neša laimę sapnuos.
Aš išskrisiu su jom
Kur nebūna žiemos.....
Ateinu pas tave
Ir vartau vėl lapus,
O kai baigsis lietus,
Manęs čia jau nebus.....

Ką tik grįžau iš kaimo. Nepamenu kada paskutinį kartą leidau savo stovėti lietuje savo malonumui... Danguje dvi vaivorykštės, nusispjaut tau ant debeto, kredito, stovi vidury kiemo ir šlampi...Kaifas nerealus...

Todėl kaimas ir žavi...

Mėtinis asketiškas lietus,
Kai net šuva nenori lįsti iš būdos,
Kai apsiniaukęs Tėviškės dangus,
Tyla giedrėja vienumos,

Kai mėtinis asketiškas lietus,
Visai nereikia niekur eiti!
Ant krosnies užmečiau kiaurus batus –
Basom į išmintingų knygų kraitį...

Kai mėtinis asketiškas lietus,
Kalnų gaiva lyg margaspalviai skėčiai,
Išgręžki palaidus šunis savus,
Padžiauk ir prisiglausk čia - - - neskubėti...

Tu jauti dar plaukuose kelionės vėją
ir ant lūpų rudenio lietaus lašus.
Kambary tylu. Jau vakaras atėjo -
ir tamsa languos plasnoja pamažu...

Tu norėtum, kad kas nors kalbėtų -
kad sudužtų ši siaubinga tyluma...
Užsimerki: kažin kur iš lėto
plaka laikrodis. Kaip didelė, sena
šių tuščių ir vienišų namų širdis...

Tau baisu vienai. Štai kyla vėjas:
sodo medžiai šniokščia - tu girdi.
Ir atrodo - iš tamsos drėgna alėja
kažin kas ateina. Vis artyn - artyn...
Lipa laiptais... Taip lėtai... Sustoja...
Laukia- -Vėjas miršta už langų...
Virpančia ranka degi tu šviesą - tau baugu:
gal tai vėl tas pats benamis valkata,
žmogus, kurs po rudenio liūtis klajoja.

Tai rudenio beviltiškai nuobodūs lietūs
man baigia širdį pilką užgesint.
Aš taip ilgiuos vienplaukei galvai vietos –
o lapai skurdūs ir šalti man krenta į akis.
Praeina verkiančios mergaitės siluetas...
Praeina žmonės. Daug žmonių. Ir artinas naktis...

Nesuradau tavęs. Užgesusiom akim ieškojau
didžiulėse stotyse skubančių žmonių veiduos
tokių akių liūdnų... ir rankos, kurios moja
kaip medžių šakos vėjuos ir žieduos. –
Maniau sugrįžt vėjuotą vakarą, lynojant,
ir pasakyti: noriu pasilikt... lauke ruduo...

O lapkričio beviltiški, bekraščiai lietūs...
Ir lapai širdį mano apkrenta... ir skaudus, ir šalti.
Sumirga girto draugo akyse ieškoto miesto
pavargę bokštai... debesys... keliuos, einu... nakty
girdžiu kažin kas šaukia dar palaukt, tikėti, –
bet veidą plauna lietūs tamsūs ir beviltiškai šalti...

ne ta koja išlipau iš lovos
musė įkyriai prieš lietų zvimbia
palubėj voratinklis aptingęs
laukia savo šeimininko

o už lango paryčiais varnėnas
vis tą pačią švilpauja dainelę
katinas prie pusryčių prislinkęs stalo
bando paslapčiom nugvelbti sumuštinį

virdulys dejuoja ant viryklės
it pasenęs parko troleibusas
išeinu kieman duris neužrakinęs

pasiimt suspėsiu
savo kiaurą
skėtį

Tarsi laukčiau lietaus...
Juk žinau,
Kaip skausmingai
Į ilgesį laša,
Kaip įkyriai,
Ir kokiais keliais
Savo šlapią
Grasinimą neša.
Kaip jis skrodžia,
Kaip stingdo į ledą,
Kaip vidun,
Lyg į sąžinę teška...
O aš laukiu lietaus,
Nes širdis
Lyg išdžiuvusios
Samanos traška.
.................................
Tarsi laukčiau lietaus.
Tarsi laukčiau...

Nuplaus mane paklydėlis lietus
Nuo tavo veido beprotybės.
Pagavę saulę į rudens tinklus,
Nors sau prisipažinkim: klydom

Per vieną žodį, dieną, per metus,
Per šviesmetį, bet ar verti tebuvom geldos?
--------------------------------------------------
Nuplaus mane paklydėlis lietus,
O sausroje nuo skausmo tavo lūpos skeldės.

Skverbiuos į tavo paslaptį be gėdos,
Nerausdama kaip tie rudens klevai,
Ir kol takai gelsvai raudonai rėdos
Skverbiuos į tavo paslaptį be gėdos
Lyg nežinočiau visko mintinai,
Lyg niekada dar būčiau nepalietus,
Neprisiglaudusi savai savai,
Bet širdyje vis nesiliauja lietūs
Ir aš į tavo paslaptį be gėdos...
O tu man nieko nieko nesakai...

...ar tau, lietau,
kada pabos
taip neskubančiai –
iš palengva
tvenktis
virš galvos

ir netikėtai –
taip staiga
prapliupti
- - - n e a r t ì
kai laukia
slenkstis,
žodžiai nekartoti,
lyg neištarti –

kaip raktas

tau, lietau,
kada pabos...

Kažkada paryžietė mergaitė
Gatvėj tiktai už dvidešimt sū,
Pasilenkusi ties pintinaite
Siūlė pirkti puokštelę žiedų.
Vėrė alkis. Į alkaną kūną
Skverbės šaltis ir dilgė lietus.
Sakom - buvo...Ir šiandien taip būna,
Tiktai čia - Lietuvoj - už centus.
Miesto aikštėj centrinėj, į kraitę
Prisiskynus žibučių melsvų,
Mažutė, išblyškus mergaitė
Siūlo kvepiančių duona žiedų.
Baugštus ir išsekęs kūnelis
Prašo duonai. O,Dieve, kur tu?
Paieškoki laukuos tarp aguonų
Paūgėjusių savo vaikų.
Paieškoki šiukšlynų puvėsiuos,
Kur gyvena vaikai ir tėvai,
Prie bažnyčių, kur ranką ištiesęs
Invalidas susmukęs, antai...
Ar matai, ar girdi, mano Dieve,
Ta mergytė miestelio centre
Tik viena iš daugybės- betėvė
Ir beteisė, ir nuolat laisva...

Kiek nuostabių eilių...gražu...

Kol tavo pėdos alkanos
rasos prašys,
žadės numinti kelią
iš lašų stiebų,
stebėsiu lietumi tave
ir debesis – manysiu esanti
viršum laukų sočių.

Nurimę dulkių žingsniai
rausta po manim –
tikėjo amžinai ore virpėsią,
bet šiandien juos sugėdino lašai,
įsmigę su vinim
tarpupirščiuose tavo
lietui šviečiant.

Žinau, nesu rasa,
kurią taip trokšti gert
paklydęs, liūdnas, net niūrus,
tačiau išalkę tavo pirštai
liečia žolę
gal paskutinįkart – – –
Atleiski jai, jei dulkių nebebus.






Pasiduodu . . ..

Rudens dangus
Žvaigždėm į žemę krenta,
Langinėmis vėl
Šliaužioja lietus
Ir plukdo nerimas
Į šaltą krantą
Laukuos paklydusius
Širdies turtus.
O ilgesys į sielą
Nuolat neša
Netikrumu
Užpildytas spragas
Ir skersvėjy vienodai
Nykiai laša
Į tas pačias
Sudilgintas pėdas.
Į rudenį įbridę
Tampam baugūs,
Lyg išvaryti
Iš jaukių namų-
Pavargę, išsiilgę
Ir nesaugūs-
Plika širdim
Tarp medžių išrengtų…

Kiekvieną kartą kai lietus
Smulkiais lašais į žemę teška,
Atskirdama supratimus,
Bandau tarp jų padėti tašką.
Kiekvieną kartą, kai liūtis
Į žemę savo skausmą beria,
Atskirdama supratimus,
Bandau saviems surast kertelę.
Kiekvienąkart, kai dargana
Į žemę sėja savo vaisių,
Atskirdama supratimus
Žinau- ir vėl pas juos pareisiu.
Sugrįšiu peikdama save,
Sau priekaištaudama sugrįšiu
Ir vėl, kai įsisiaus pūga
Atskirt supratimus bandysiu...


Lygiosios