Lyja pilkas lietus, pakiemiais nupūtuoja latakais,
Medituoja namai, nusiprausę dulkėtus pečius.
Tik benamis šuva nuo senatvės vienatvėj apakęs
Nusilies gatvės purvą ir dvės įspūdingai švarus.
Gal pilkoji kaimynė išbėgs į sau artimą lietų,
Prie palangės palikus spoksoti dukrytes mažas.
Pasisems gyvybingo vandens į prijuostę skylėtą
Ir atbėgus šlapia lietumi plaus mergaičių kasas.
Tu sukursi lengvai pilką priedainį ritmiškam garsui,
Kai kalens mušamaisiais apniukęs nuo vakar dangus.
Aš repuodama tyliai prikimusiam aidui pritarsiu –
Įstabu, kaip garsai sugrąžina į praeitį mus.