Kokius gyvūnus auginate?

www.lrytas.lt/-12584471741257704893-policija...

paskaičiau ir vos neapsiverkiau. Iš kur tokių atsiranda, kaip tai sustapdyti?

Kaip sustabdyt, kastruot(sterilizuot)reikia urodus(es).Kad nedarytų ir negimdytų tokių išsigimėlių.Tas pats ir jei išauklėt tesugeba urodu.

www.lrytas.lt/-12584471741257704893-nuo-tilt...

Jus nepatikėsyte, tas šuniukas liko gyvas ir yra gydomas Gal pasveiks ir ras gerus namus.

Va, paskaičiau, kad dabar žmonės atsikrato savo "mylėtų" augintinių, nes, mol, krizė ir nėra kuo maitinti.
Niekados tuo nepatikėsiu.
Galvoju, savo augintiniams kol kas perku prabangų maistą. Neturėsiu pinigų - virsiu košes. Bet užmigdyti savo šeimos narius? Kaip galima?
www.delfi.lt/news/daily/ecology/augintinius...
Serga visuomenė.....

Ir prisiminiau seniai skaitytus žodžius. Susiradau
www.bone.lt/blogai/Liudna-istorija-Kaip-Tu-galejai/
ir .... eina sau, užkrėtei žliumbimu, Loreta...

Net ašaros susikaupė...
Ar atsimenate Biliūno "Brisiaus galą". Atsiminusi jį visą laiką prisimenu kitą jo apsakymą "Ūbagas", kažkodėl man tos dvi istorijos yra labai labai smarkiai susijusios. Jos turi vienodą prasmę - tų kurių mums nereikia, mes atsikratome. Ar šioje visuomenėje šis paplitęs reiškinys - atsikratyti keturkojo šeimos nario, ne signalas, kad atėjus dar sunkesniems laikams bus mąsiškai atsikratoma senolių?
Kažkaip baisu pagalvoti, bet juk liko tik plona riba....... ji kas diena vis dila ir siaurėja....
Pinigai išstumia žmoniškumą (Juk netikiu, kad šunėkui neatisras bliudas kuorpų su mažu pigiu kaulu, kurių kilogramas kainuoja tik litą)

Peticija:
www.thepetitionsite.com/7/maximum-penalty-for-the-man-...



mariska,
matomai, čia ne piniguose reikalas, kai išmeta savo augintinius.
Jau pasakojau šioje temoje, kad esam priglaudę ne vieną, išsviestą iš pravažiuojančio automobilio.
Taip seniai mūsų namuose atsirado Šilė (ji buvo pirmoji priglausta). Neišpasakyto grožio vilkšunė. Ją partempė sūnus, pamatęs, kaip ji beviltiškai mėgino vytis šeimininkų automobilį.
Dabar turim jos pirmagimį, jau seniuką, baigiantį apakti Bailiuką.
Turėjom katiną Vaitošką (jis darbe gyveno). Nevardinsiu visų. Tik noriu pasakyti, kad visada visiems priglaustiems ir saviems augintiniams užteko maisto, meilės ir šilumos.

Elvusia, tai dabartinės civilizacijos problema, o ją valdo pinigai.
Paimkime Džeką Londoną ir jo istorijas:
Šuo tarnavo žmogui - žmogus rūpinosi šuniu ir dviese jie buvo "jėga" leidžianti jiems išgyventi. (Juk pirma po kelionės visą laiką pasirūpinama roginiais šunimis). Taip ir dabar yra visur ne tokiose "civilizuotose" visuomenės, kaip mūsų vakarietiškoji.
Dabar valdant pinigams šuo tapo žaisliuku. Tik žaisliuku........
Maniškiui Šrekui pasisekė - jis šeimos narys, Jusiškiems irgi - jie lygiaverčiai šeimos nariai. Mes net nepagalvotume, kad jais galima atsikratyti net iškilus didžiausiems sunkumams.
Deja kita dalis visuomenės žiūri į juos kaip į žaisliukus, mados kliksmą (kaip dabar madingi sibiro haskiai). Atsibodo žaisliukas - išmeta, nusipirks kitą. Ar jums skauda širdį, kai išmetate seną žaislą? Manau ne, atrodo savaime suprantama. Taip mąsto ir kiti, nes jiem gyvūnas nebe pagalba išgyventi, ne šeimos narys - o žaislas. Žaislas ir kuo brangesnis.
Kiek vedžiodama Šreką sutinku šeimininkų kurie giriasi:
-Mokėjai 1000 už rotveilerį;
-Mokėjau 800, o kaimynas pirko už 1500.
O aš su savo dvartenjeru "Aš tai mokėjau litą ir tai vos įkišau, kad paimtų"
tai va dabar svarbu ne šuo - o kiek už jį mokėjai - pinigai...

bet sakyčiau žmogus vis viena teisingiau elgiasi užmigdydamas gyvūnėlį nei jį išmesdamas į gatvę

kitur jie valgomi beje

Samajana, baik

Na, tai - mažesnė blogybė.
Bet blogybė.....
Iš viso, kas mums davė teisę spręsti, kam gyventi, o kam ne?

gal ir ne mums spręsti, bet gaila žiūrėti kai išmeta į gatvę, kaip sakė mariška, atsibosta žaisliukas

tik
du
turi
dukra
ir sunu

Vakar buvo pokalbis su sesers paauglėmis dukromis apie tą šunelį numestą nuo tilto. Tai jų buvo pasakyta, kad tokius tik pačius numesti nuo to paties tilto, kad suprastų tai ką daro... Net prisiminiau istoriją, kai buvo mažos, kartą parbėga viena verkdama pasičiupusi mažą katinėlį su suluošinta kojyte, kurį pagriebė iš bernų mėtančių tą vargšiuką į sieną, tai teko mudviem ir bintuoti, ir gydyti..o kadangi nebuvo galimybės tuo metu laikyti patiems tai suradom naujus namus šiam gyvūnėliui, kur gyveno ilgai ir laimingai...O dabar turim tokį mielą, pasiutusį energijos kamuoliuką, prie kurio tiek mes patys, tiek ji prie mūsų prisirišo, ir labai skaudėtų širdelė jei kas jai atsitiktų...

Paukščiai, patys negalintys skraidyti:
www.youtube.com/watch?v=Og5saE-D5QE&feature=Pl...

Žmogus teisingai elgiasi užmigdydamas seną ir labai ligotą šunį, kad nesikankintų. Turėjo mano Šrekas vieną iš priešų, kurio iš toli lenkdavomės - kovinį Princą. Jis smarkiai susirgo, plaučiuose augliai, veterinorai nieko negalėjo padaryti. Pasakojo šeiminkė, kad kai nuvežė - jis verkė tikromis ašaromis, verkė ji ir šuo, bet išeities nebebuvo (Šuo būtų pasmerktas pusmetį pagyventi skausmuose ir nusibaigti).
Bet va kai užmigdo, jog žaislas atsibodo.... tai pačius šeimininkus reikėtų užmigdyti. Nes po metų kitą žaisliuką atsineš, atsibos ir vėl užmigdys.

Dažnai žmonės vaikų užgaidas pepildydami, patys nesupranta ką daro. Pažystu vieną šeimą, kur per du metus lygtai keturis šunis pakeitė. Užsimano vaikas, nuperka, vaikui atsibodo-atsikrato.Vėl nori kito... Tai gal visgi reikia vaiką auklėti, jam įkalti į smegenis kad čia gyvas padarėlis, o ne žaislas, ir jei jau jį pasiėmei tai čia kaip ir šeimos narys, ir jau jo niekur neišmesi...

Beje, yra šitame sviete ir labai gerų žmonių.
Mūsų kaime tikrai atsiranda beglobių gyvūnų.
Vakar važiuoju iš savo kiemo ir susitinku kaimynę su sumuštiniu rankoje. Rodo ranka į mūsų Bailiuką (kadangi jis senas, laikome jį paleistą, bet su antkakliu) ir klausia - čia jūsų šuo? Mūsų, sakau.
Aaaaaaaaa, sako, žiūriu, kad šitas storuliukas ir prižiūrėtas.
Ką tu pasakysi, žmogau, ieško moteriškė tokios pat spalvos šuniuko, nes matė jį slampinėjantį netoli namų.
Sako, reikia prisipratinti ir priglausti.
Na žinot, taip gera dūšioje patapo. Sakau - geras jūs žmogus.
Ji tik nusišypsojo ir nuėjo toliau, beieškodama :)

Tai gal tėvams, reikėtų gerai įkrėsti proto, kad šuo nežaislas, o gyvas padaras, kuris taip pat jaučia, kaip ir mes. Jei tėvai tai suprastų, tai vaikams, jau seniai būtų išaiškinta.
P.S. užjaučiu tuos tėvus, nes oi nepyragai bus jiems senatvėje.

[quote="Elvusia"]Beje, yra šitame sviete ir labai gerų žmonių.
quote]
Prisiminiau istorija, vaikistėje gyvenau priemistyje prie miško. Atvežė pas mumis ir paliko tokį ryžą mažą kudlių, Ryžiku jį pavadinome. Ten kur jį išmetė iš mašinos, ten jis ir apsigyveno, ant tako prie mūsų ir kaimynės tvorų. Deja mes sąlygų jo priglausti neturėjome, ne mūsų namas, ne mūsų kiemas, o ir šeimininkai buvo ocho kokie pikti. Tik va pašerdavome jį (negi gaila kauliukų). Kaimynė irgi jį šėrė, galiausiai apsigyveno jis pas ją kieme. Ir va vaizdas, grįžta ji iš darbo, atskuodžia ryžas kamuolėlis, pasišokinėdamas jis įšoko jai į glėbi ir kad ėmė glaustytis, veidą laižyti.... Ji įsigijo nuostabų šunį ir aukščiausios kokybės signalizaciją.