mariska rašė: gyvas padaras, kuris taip pat jaučia, kaip ir mes.
Oi jaučia, ir dar kaip jaučia...labai puikiai supranta kas myli, o kas nelabai...Ilgą laiką namie nelaikėm jokių gyvūnėlių, tai kažkaip net negalvojau kad šunelis taip gali pamilti šeimininkus, kartais atrodo kaip išprotėjus, atsisėdi, tai ir ji šikną tuoj ant kelių kiša, tuoj nosytę kiša kad tik prisiglausti..visur iš paskos sekioja, visur jai reikia dalyvauti
kai dirbu prie kompo tuoj pajunta dėmesio trūkumą tai atsistoja ant dviejų po stalu, prisiglaudžia prie kelių ir prašosi su garsu kad su ja užsiimtum arba paimtum. Ir jai visiškai nesvarbu kad yra dar ir kitų žmonių namie, vat reikia manęs ir vsio. O jau kai pareinu namo, tai iš proto eina kol atsidžiaugia. Daug kas stebisi kaip aš su ja susikalbu, kaip priprato prie komandų, kaip daug ką supranta. Nuo mažens pratinau daryt savo reikalus į vieną vietą, ir dabar pasakau kad reikia daryt sysia, ir ji eina į savo vietelę, tik kartais nuėjus susisgrimba kad nenori, tai apeina ratą aplinkui ir sugrįžta atgal, bet va vistiek eina
, arba kai padaro ir pagiri, tai eina prie spintelės kur jos skanėstai padėti ir laukia kad duotum. O vakarais pasakyk kad einam praustis, tai bėga pasišokinėdama, ir tiesiai prie vonios, pasilipa ir laukia kad nosytę nuplautum, šikniuką..Juokais galima numirti iš tokių gyvūnėlių, o čia išmesti..užmigdyti.. nu košmaras kažkoks..