Elvusia, o pas mane įdomi statistika:))
Jau čia kažkur rašiau, kad kai mano dukros buvo mažos, turėjom gausybę įvairių gyvūnėlių.
Visokių įmanomų, išskyrus šunį.
Ypač mažoji dėl jų "alpdavo" :))
Žinoma, prižiūrėjo dukros.
Plaudavo, šukuodavo, maitindavo ir valydavo.
Žaisdavo ir glamonėdavo.
Mylėjo nerealiai.
Man reikėjo tik pašarą ir kraiką pirkt.
Jokių kitokių rūpesčių.
Džiaugiausi, kad gyvūnai jas daug ko išmokė.
Ypač atsakingumo už mažesnį ir silpnesnį.
Dukros užaugo.
Mažylė dabar jau turi savo sūnelį.
Pradžioje turėjo katinėlį.
Dar prieš vaiko atsiradimą.
Bet, kai pamatė, kaip katinas bando jos pirmagimį iškrapštyt iš lovytės ir ten atsigult pats....katiną atidavė draugams.
Ir dabar prieš visokius gyvūnus.
Kai pasikalbame, tai ji stebisi...
Kaip, mama, galėjai mums leist turėt tiek gyvūnų
:))
Kiek darbo, vargo, kiek plaukų, kvapas...ir visi kiti dalykai....
Tai dabar laukiu, kol anūkėlis paaugs.
Kažin, ar reiks jam gyvūnų
;
Ar mamos pedantiškumas, vos ne sterilios tvarkos palaikymas laimės