Niu va, grįžau kupina puikių naujienų.
Susitikau su moterimi, kuri, pasirodo, ne tik rūpinasi Plutu - Optimistu, bet ir gydo jį.
Pasirodo, ta liga jį kankina jau kelios vasaros. Bet šiais metais ypač nupliko. Sako, gal jau vaistai netinka. Per silpni, ar ta erkė labai jau įsiveisusi.
Sutarėm, kad vaistais pasirūpinsiu aš, o ji ir toliau jį jais teplios. Sako, baik tu, aš be jokių pirštinių patepu tą nugarytę. Jau seniai būčiau niežais apėjus. Kaip matai, esu sveika ir gyva.
Ir. šiaip jau, moterytė itin tvarkinga, jei ką.
O Plutas, 7 metų kavalierius, kažkada rastas miške išmestas mažas šunytis. Žodžiu, jokie pavadžiai jo nesulaiko, išsineria iš visų be išimties. Moteris, kuri juo rūpinasi, sako, nupirkau paskutinį kartą rimtą pavadį, per pilvą. Dar, sako, nuo šeimininkės gavau velnių, mol, pinigų tai jau negausi. Sako, man tų pinigų ir nereikia, juk net neprašiau. Bet ir tas pavadis jo nesulaiko. Išsinėrė ir eina.
Jis nori būti laisvas.
Ai, dar pasakoja apie maistą. Sako, prikepiau anądien miltinių blynukų, ir, kaip visada, nešu Plutui. O jis, m at neėda jų. Nu nu, sako, galvoju, ko jau čia dabar.
Aaaaaa, tai, pasirodo, tu jį dar pradėjai matint, tai jis jau dabar renkasi ką ėsti
Sako, nepersistenk, nes ką mes paskui darysim
O pas mane jis atklydo labai atsitiktinai. Kadangi, esu slehka tronutaja, pamačius gyvūną, besisukiojantį aplink kelias dienas, pamaitinu. Jai gyvūnui patinka, jis ateina dar kartą.
Taip ir šis šuniukas. Kiekvieną dieną pas mus gyvena. Sėdi prie mano mašinos. O vakarais eina link namų, ten dar viena tokia taip pat kuoktelėjus, jam blynus kepa
Nors, aną vakarą, pavedžiojus šunį, dar lėkiau šerti Optimisto, nes galvojau, kad jis valkataujantis.
Na, kaip supratote, šeimininkams jis nerūpi. Jie ir be jo turi dar 3 ar 4. Jau net nesigilinau.