Šeima, vaikai

Arba bendrauti pradžiai internete. Nes psichologinė knyga vaikinukui, manau, per sunkus variantas. Maniškiui 15, bet jis irgi nedrąsus. Gal ir gerai, juk negali būti visi akiplėšos.

nepergyvenkite. Laikas viską sutvarkys...
gyvenimas parodys kokiam iš tiesų reikia būti. ir kaip kovoti už save.
Visi mes jauni esame nedrasūs :)
aš kažkada per gimtadienį nuo tetos spintoje pasislėpęs buvau :)
o dabar jau greičiau teta sėdėtų spintoje negu aaš :)

Internete tai jis bendrauja, bet man baisu, kad jis tuoj realaus gyvenimo nuo virtualaus neatskirs
o knygos, kaip sakiau, jis pats manęs parašė.

parodykite nors vieną jaunuolį, kuris dabar bijotų internete bendrauti :)
man buvo vaikysteje tokia interneto priklausomybės liga.... sedejau chatuose per nakti... metus pazaidziau... atsibodo.. ir nustojau :)

tai jeigu su bendraamžiais nuostabiai bendrauja, tai gal ir nėra problemos. O kad su nepažįstamais neina iš kart į kontaktą, tai gal tik drovumas.
Ir gal tikrai nėra ko iškart su nepažįstamų bendraut kaip su sau lygiu ir senu draugu...
Juk dauguma žmonių nepuola glėbesčiuotis su nepažįstamais žmonėmis. Kaip tik geriau patylėti ir pažiūrėti, perprasti, kas čia per tipas atėjo.

Jis ir su bendraamžiais neranda bendros kalbos, jei jie mažiau ar visai nepažįstami. Tikrai nesu iš tų mamų, kurios labai reiklios savo vaikams, bet jei paauglys nedrįsta 'labas' kaimynei pasakyti, manau - tai problema

aš tai linkęs manyti kad tai laikina...
tiesiog toks zmogaus budas... o as kaimynems labas irgi nesakau... nei aš jų pazystu nei man jos idomios :) Manau dabar kaip tik vyksta jo formavimasis. ir jus nekalbekite su kuo kad tai jo problema.. dar labiau drovus jis pasidarys :)
gal tiesiog žmogus ramesnio būdo yra...
aš sveikinuosi irgi - tik su labai gerai pazystamais. :)
Manau tai privalumas, kad jis nelenda i gera vieta visiems is eiles :)

Nemanau, kad knygos padės įveikti kompleksus. Gal vertėtų išleisti pvz. į kokią stovyklą, ar kur nors, kur jis nori nenori turėtų bendrauti? Arba tegul lanko kokias treniruotes ar kažką panašaus? Gal persilaužtų tada? Paauglystėje aš irgi buvau labai drovi, bet sulaukus pilnametystės ir iškišus nosį į platesnį pasaulį, visi kompleksai savaime dingo.

Ir nereikia tai kaimynei sakyti labas.
Gal ji jam visai nepatinka? Kodėl jis turi tai daryti?
Tegul kaimynė pirma pasisveikina. Nenudžius juk liežuvis nuo to. Gal jam to ir pakaktų?
Mane neša į orą, kai vaikų reikalaujama su visais sveikintis.
ateis metas - pats to norės, sveikinsis. Nematau tame problemos.
Va su bendraamžiais... čia jau sunku pasakyti.
Kodėl jis bijo nusišnekėti? Ar jaučiasi "nepriaugęs" iki bendraamžių lygio? O gal jis visa galva aukščiau?
Ir, sakyčiau, būtent bendravimo kompiuteriu reiktų atsisakyti.
Gera idėja paskaityti. Dėl knygos pasitarkite su lietuvių mokytoju arba psichologu. Tai žmonės, turintys patirties.
Aš pasikalbėčiau su klasės auklėtoja. Patyliukais, viena nueičiau ir pasikalbėčiau.
Gal yra kažkokia problema, apie kurią net nepagalvojate?

Tikrai, neakcentuokite jam nuolatos, kad jis turi problemų. Tiesiog pagirkite, kai jis pagaliau išdrįs pasisveikinti su kaimyne. Nesureikšminkit visko per daug, nes visai savyje užsidarys.

oi, tai čia normalu:))) paaugliai dažnai nesisveikina nei su kaimynais, nei su mokytojais. Suaugs - pradės kitaip eilgtis

Colop, nepyk, bet tau sunku suprasti, nes dar neturi vaikų...
Aš ir nesakau jam, kad tai jo problema, ir kad dėl to gyvenimas baigiasi, bet tai jam trukdo ir jis pats manęs prašo pagalbos.
PVZ, lietuvių pamoka, jis pasiruošė temą pasakoti. Pati skaičiau jo rašinį, tikrai neblogas, bet gavo labai prastą pažymį. Aš jo klausiu, kodėl, o jis ir sako, kad negalėjo gražiai papasakoti, nes mokytoja labai įdėmiai į jį žiūrėjo ir susikaupusi klausė. Tai jis nei žodžio pasakyt normaliai negalėjo...

Aš ir dabar ne su visais kaimynais sveikinuos ir man dzin, ir taip žmonės per daug burną aušina dažnia be reikalo. Bet šiuo atveju gal tikrai kokia problemėlė yra su bendraamžiais sunku ką ir patarinėt kiekvienas atvejis unikalaus ir kiekvienam reikia atskiro sprendimo

Matau kad jis geranoriškas vaikas, gal pas psichologa pabandykit nueit

Ir dar - manau, jums reikia dienos su savo vaiku.
Meskit viską į šoną, pasisodinkit sūnų šalia ir išminkit kur nors.
Į Klaipėdą, į delfinariumą. Nulėkit į filmą. Aptarkit jį. Pokštaukit, pramogaukit ir daug šnekėkitės.
Gal išgirsit, ką jis nori jums pasakyti.
Juk sakoma: reikia ne tik žiūrėt, bet ir matyt, ne tik klausyt, bet ir girdėt.

Sutinku, kiekvienas atvejis unikalus, bet man reikia jūsų patarimų dėl 'geros' psichologinės knygos paugliui, gal kas žinot tokią...

Mano dukra studijuoja psichologiją ir sociologiją.
Nuėjo peržvelgti knygų sąrašiuką, ką galima parekomenduoti.
Tuoj.

Audra123,
Jūs įsitikinusi, kad neturiu vaikų ???

Kad prašo Jis Jūsų pagalbos - tai yra be galo gražu. Tai rodo jo pasitikėjimą Jumis.
Bet kokiu atveju, tas pažymys nieko vertas. ir tikrai nebūtinai turi atspindėti jo tikrąsias žinias. Gavo prastesnį tai prastesnį.... nuo to blogesni užmogumi jis netaps... (žinau kad moksleiviai per daug eprgyvena dėl pažymių)...
Dėl mokytojos.... du patarimai galbūt :
1). tegul nežiūri niekam į akis. tegul žiūri į klausytojų kaktą.... taip bus lengviau nepamesti dėmesio.
2). Pasikalbėkite su pačia mokytoja (būtent ta, kurios žvilgsnis jį atbaidė....). Gal rasite jo priežaščių.... gal jis savimi nelabai pasitiki ? gal jaučiasi netvirai ??? o gal mokytoja negraži ? :)
Giedrius Masalskis, buvo mokykloje tylus berniukas kaip ir Jūsiškis... o dabar per tv vedėjus visokius pažiūrėkit - kalba nesustodamas :)
Taigi manau įvyks tas lūžis, kai jis jausis tvirčiau.

tada ko gero šita:
Dale Carnegie knyga “Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms".
Tikrai gerų pvz. yra ir įtikinamai pateikti.
Gal atrodo, kad moko manipuliuoti žmonėmis, bet iš tikrųjų - bendrauti, nekompleksuoti, šypsotis

Labai geras patarimas. Aš stengiuosi bet porą kartų per mėnesį su juo kur nors išlėkti ir pabendrauti. Šiuo atveju, tai aš džiaugiuosi, kad kompleksuoja, nes dėl šitos priežasties, draugės neturi, ir leidžia laiką su mama
Nu aš čia truputį egoistiškai, bet ....