Šeima, vaikai

Čia priklauso nuo žmogaus man atrodo.

Taigi čia jau kriminalas. Neįsivaizduoju, kas gali tokią nuodėmę prisiimti. Tada jau geriau globos namai... Tai labai sunki tema. Ir receptų nėra. Tie, kas neaugina tokių vaikų, negali suprasti, koks tai vargas ir didvyriškumas, mes galime tik pinigėlių paaukoti, ašarėlę nubraukti. Turiu draugę, kuri augina neįgalią mergaitę. Kad ji bus neįgali, buvo aišku jau tik jai gimus, gimdymas buvo sunkus, vaikas gimė 6 mėnesių. Gydytojai delikačiai užsiminė, kad gal nereikia taip jau stipriai jos gelbėt, palikt likimui, bet ta mama darė VISKĄ, kad vaikas gyventų, nors žinojo, kad mergaitė bus net labai neįgali. Ir, manau, jai mūsų išvedžiojimai yra "do lampočki", jai reikėjo būtent to vaikelio. Jai (ir jos vyrui) tikrai paminklą pastatyt galima, nes net gydytojai stebėjosi, kiek tas vaikas pasiekė, mamos dėka. Džiaugiuosi, kad po daug metų ji pasiryžo turėt kitą vaiką, kuris gimė absoliučiai sveikas.

Ir dar. Apie globos namus ji tikrai niekada net nepagalvojo.

Tai tėvai niekada nesugebėtų nužudyti savo vaiko. Aš ir kito žmogaus nesugebėčiau nužudyti. Bet yra žmonių, kurių toks darbas (kurie daro eutanazijas) ir kurios yra humaniškos. Kadangi dažni ligoniai yra psichiškai nesveiki, jie patys paprašyt eutanazijos negali, o tėvai negali (kaip tu sakei neleidžia širdis) "savanoriškai" liepti, kad jų vaikui eutanaziją padarytų. (O be to eutanazija yra kai pats žmogus paprašo mirties, eutanazija kitų paliepimu yra negalima)
Tėvams vienintelė išeitis globos namai.

Va, va. Būtent.
O aš pamiršau irgi tėtį paminėti. Gal todėl, kad jo jau senokai nebėra tarp mūsų....
Irgi, ranka rankon, per gyvenimą....

Jei ne paslaptis, tai ko tas vaikas pasiekė?

Nesismulkinkim. Pasiekė savo neįgalumo ribose. Mama galėjo dirbti, vaikas lankyti neįgaliųjų darželį.
Aš dabar kažkaip pradėjau galvoti. Laukdamasi savo dukters, patyriau labai rimtą operaciją- didelė narkozė, vaistai, vaistai, vaistai iki pat gimdymo. Kai papasakojau vienai savo buvusiai kolegei , ji pasibaisėjo, kad aš aplamai ryžausi turėt tą vaiką O man net mintis nebuvo kilusi, net nadaleidau, kad gali būt kažkas negerai. Ir dabar galvoju, kas , jeigu... Bet tikrai žinau, kad po to, kai ją pamačiau pirmą kartą, aš TIKRAI niekam jos nebūčiau atidavusi, kas bebūtų...
Laceratia, tu turbūt dar neturi lėliuko?

Tai nepriklauso nuo turėjimo ar neturėjimo leliuko. Tiesiog vienoms Dievas davė motinystės instinktą, kitoms nedavė, ar davė silpnesnį...
Kai pamačiau savo pirmagimę, pagalvojau "Dieve, Dieve -ką gi aš su tavim tokia mažute darysiu ?" O nieko "daryti" ir nereikėjo....

Šuo atveju aš tikrai nieko neturėjau "užantyje", paklausdama Laceratios. Ir tas instinktas, kol vaikų nėra, jis toks... Tada gali daug ką vertinti visai kitaip, kurti vaikų auklėjimo teorijas ir pan. Įsivaizduoti, kad jau aš taip nedarysiu, taip nemaitinsiu, to neduosiu. O gyvenimas... Taip pakoreguoja, kad...
Ir paprasčiausiai tada, galvodamas apie kitą, svetimą vaiką, įsivaizduoji savąjį ir "prisimatuoji" situaciją sau. O tada jau...

Taip būtent aš ir pagalvoju apie vaiką. Čia kitoms rūpi didvyriškumo jausmas, kaip prieš kitus atrodyt turinčiomis didelius instinktus, o vaiko kančia visai nerūpi. Kas iš to jei pagimdai vaiką, jis prasikankina visą gyvenimą, prasitampo pro ligonines, vaistus geria ir vis tiek miršta sulaukęs 30 metų taip ir nepamatęs ir nesupratęs gyvenimo džiaugsmo. Jei Dievas manytų, kad jam būtų geriau gyvent esant tokios būklės, tai tada nereiktų gyvybės palaikymo aparatų.
Nepriimkit asmeniškai nieko, čia tik mano subjektyvi nuomonė.

Rūpi vaikas, jis pirmiausia ir rūpi. Galit mest į mane akmenį, bet kai diskutuojama apie abortus, aš tikrai niekada nesmerkiu tų moterų, kurios nutraukia nėštumą, žinodamas, kad užsimezgė neįgalaus vaiko gyvybė. Tai viena.
Bet čia kalbama apie gimusius vaikus. O tai jau visai kitas atvejis. Patikėk, atiduot savo vaiką daugeliui yra paprasčiausiai neįmanoma misija, tokie tėvai (dažniausiai, deja, mamos, kurios dar ir lieka vienos)apie didvyriškumą tikrai negalvoja. Didvyriais juos laiko kiti, nes mato situaciją "iš šono".

O Jeigu Jums nereiktų priimt sprendimo? Jeigu Jums (neduok dieve) gimtų neįgalus vaikas, ir daktaras be jūsų žinios nutrauktų gyvybės palaikymą (tik tik po gimdymo) , o Jums tiesiog pasakytų, kad jis gimė negyvas, arba ką tik mirė ir nieko nebegalima padaryt?

Perkelt tokį sprendimą daktarui? Tai paprasčiausiai neetiška, net jei būtų leidžiama. Tokių neatsiras. Tai ne tik moralės klausimas, tai daug giliau. Taip daug nusikaltimų žmonijai galima būtų pateisinti.

Mano nuomonę iš tikrųjų galėtų pakeisti minčių skaitymo aparatas, jei toks būtų. Jeigu pamatyčiau, kad tikrai neįgalus subrendęs žmogus, kuris negali reikšt minčių ir jausmų, iš tikrųjų yra laimingas, tada reikštų, kad tokius vaikus gelbėti, auginti tikrai verta.

Laceratia, aš suprantu, ką tu nori pasakyti. Ir, gink Dieve, nekaltinu tavęs nehumaniškumu. Atvirkščiai. Suprantu, kad tau nuoširdžiai gaila tų vaikų ir jų tėvų.
Bet kokia išeitis? Kas apsiims naikinti (jei, pavyzdžiui, tai bus pripažinta humaniška priemone)???
O prasidėjo ta diskusija pasiūlymu atiduoti vaikus į globos namus, bet juk jie ten gyvens, niekas jų nežudys. Įsivaizduoji, kad taip tėvai išsivaduos? Galės toliau sau būti laimingi, dirbti, auginti sveikus vaikučius? Tipo, nematau ir širdis neskauda? Patikėk, taip negali būti. Paprasčiausiai negali. Nes tas vaikas yra tavo, ir kryžius tavo. Todėl ir neša jį tėvai. Nes kitos išeities paprasčiausiai daugelis nemato, o jos ir nėra, ko gero. Bent jau šiame gyvenime.

Tame ir esmė, kad žmonės įsivaizduoja, kad tai JŲ kryžius. Tai niekeno kryžius. Visi žmonės nusipelnė būti laimingi.
O kad vaiką atiduoti būtų nepernešamai sunku, tai čia yra neginčijamas faktas. Kadangi man tie namai nepatinka, todėl ir mąstau apie kitas alternatyvas. (Kurių aišku nėra, nebent tas daktaras, kuris užsiminė apie gyvybės palaikymo nutraukimą)

Aš tai visada pagalvoju apie kitą dalyką.Kol tėvai tokio vaiko gyvi, gerai.O kas bus kai tėvai numirs.Gerai, kad tas vaikelis pirma numirs.O jei ne?Kur jis tada dėsis?Gerai kad giminės priglaus, o jei nepriglaus?

O ką jiems įsivaizduot? Kai nėra alternatyvų...
O tas atvejis (jei apie mano aprašytą), ten buvo biški kitaip. Ten nereikėjo nutraukt gyvybės palaikymą. Paprasčiausiai reikėjo mažiau stengtis išgelbėti, tai visas kompleksas priemonių, nenoriu plėstis. Ir buvo tik variantas, pakankamai realus, kad neišgyvens.
Ar ta mama teisi? Neturiu teisės spręsti. Ji tikrai nesusirgo nei depresija, nei darė iš savęs kankinę.

O, mano nuomone, išeitis šiuo atveju, kaip visame civilizuotame pasaulyje, padaryti viską, kad tėvai galėtų pailsėti, galėtų dirbti, kad neiškristų iš gyvenimo. Bet tai jau kita problema, kaip ir visos...

Taip, apie tai ir tie tėveliai galvoja.

Va va. Kai gyvenau mieste, kažkur mūsų kieme, gyveno du seni žmonės ir jie augino vaiką sergantį dauno sindromu. (tas vaikas apytikriai nuo 20 iki 40 metų galėjo būti, neįmanoma nuspėti jo amžiaus). Ir pastoviai jie tą net nežinau kaip vadinti vaiku ar vyru, vedžiodavo po miškelį, tas vyras- vaikas pamato šakelę kokią, paima nuo žemės ir juokias beperstojo. O tie seneliai tokie išvargę atrodo, atrodo šypsosi pro ašaras. Jie žino, kad jų vaikas niekada nesukurs šeimos, kad niekada nebus savarankiškas, ir tikriausiai puikiai žino, kad ar jie mirs pirmi ar vyras-vaikas mirs pirmas, vis tiek bus blogai.