Šeima, vaikai

Tai ir skanaus
Ir aš nesuprantu, kodėl taip vadina. Gal todėl, kad visgi stambūs kaulai nesmulkinami?
Arba: kai suspaudžia tuo presu kaulus, dar daug mėsos "išlenda" :)))
Kažkaip, niekad nesigilinau į pačią technologiją, tik nuo seno žinau: jei etiketėje perskaitau "mechaniškai atskirta mėsa", žinau, kad nei pati valgysiu, nei vaikus maitinsiu.
Ir šunys nelabai nori tos beveik mėsos ėsti :))

Nu bet pagalvokit. Natūralioje aplinkoje pvz kokioj afrikoj, niekas nieko nevirina ir vaikai užauga sveiki. Gamtoj niekas nieko panašaus nedaro. Aš nesakau, kad ten vaikas gali nuo žemės valgyt maistą, bet ką aš žinau kiekvieną indą virinti... Nedaeina man

Dabar virint indų nebereikia, nes tam yra indų plovikliai, kurie atlieka dezinfekcijos funkciją.

Tai gerai kad pakako, o kiek yra tokių mamų kurioms nepakanka..ir ką daryt nepasitelkus pirktiniais mišinėliais?

karvės (dar geriau ožkos) pieno duoti, bet ne tos sintetikos

Na, dabar medikų nuomonė BEVEIK vieninga (išskyrus kai kuriuos seno kirpimo pediatrus) - naujagimį kuo greičiau pratinti prie natūralaus mikroklimato (gimusį - mamai ant pilvo, miega ligoninėje prie mamos, rengiami naminais rūbais -- kas seniau buvo griežtai draudžiama), jau namuose - iš medikų pusės -- prisilaikyti švaros ir tvarkos, BET nelaikyti steriliai, maudyti nevirintame vandenyje, nepilti jokių dezinfekavimo priemonių (tipo kalio permanganato )...
Aš pati augau kaime - niekas ten nesicackino dėl sterilumo ir nesirgau jokiomis "piktomis" ligomis, neturėjau jokių alergijų...
Mažąją auginau daug steriliau (vyro motina pamišusis dėl švaros, vyras - irgi) - ačiū dievui, rimtų alergijų neturėjo, bet persirgo ir salmonelioze ir visokiomis pilvinėmis infekcijomis... išmintingi žmonės, gydytojai man tada ir sakė - persteriliai augini...
O dėl lyginimo -- šiaip jau medvilnė (balinta, dažyta) lyginimo metu išskiria iš dažo tą pačią chemiją... prieš penketą metų teko skaityti nemažai apie tai... Nors aš pati - negaliu miegoti išlygintoje patalynėje - smirda, niežti, čiuža... Trečią, ketvirtą naktį - jau gerai... Niekada visiškai nelyginu rankšluoščių; jei kažkur svečiuose tenka pasinaudoti tokiuo rankšluoščiu - stengiuosi nešluostyti kūno, veido -- nes jausmas labai blogas

Aš irgi nesuprantu...ir kaip jūs viską suspėjat? mažų leliukų neturim, todėl labai mažai ką lyginu, ir šeimoje niekas apie jokią alergiją nėra girdėjęs Patalynę lygindavau tik tais laikais kai skalbdavom "Ryga" skalbimo mašina, nes tada labai susiglamžydavo.

aš irgi nesicackinau taip.
nei tų indų virinau, nei maudymui vandens, nei palučių virinau ar lyginau.
Išskalbi, išdžiūsta, rankom patrini, kad suminkštėtų ir suki.
ir viskas gerai buvo

Aš tai ne dėl alergijų ar dezinfekcijos lyginu. Tiesiog gražiau, smagiau...
O sterilumo niekad nesivaikiau - pati kaime augau, vaikai pas senelius kaime duodasi į valias murzini, ar neplautą uogą/obuolį suvalgo - nėr buvę problemų ar kažko.

Vat pavyzdžiui danai dabar jau srebia tą sterilumo košę: užaugo visa karta viskam alergiškų vaikų. O dar ir utėlės pasirodė! Sunku jas išnaikinti, nes naikinimo priemonėms vaikai alergiškai, aišku. Juokas ėmė, kai danų mokytoja apie tai pasakojo, bet kita vertus - visai tai nejuokinga.

Nelyginkim Afrikos su Lietuva. Tik palyginkim kūdikių mirtingumą.
Ir užauga tik stipriausieji.
Ten tikrai net nereiktų virinti - saulė atlieka visą dezinfekuojantį darbą.
O palutes virindavom ne todėl, kad būtų sterilu, o todėl, kad kitaip neišsiskalbdavo baltai. Nes ir skalbdavome rankomis.
Deja, ūkiškas muilas tik aukštoje temperatūroje puikiai atlieka savo funkcijas.
Pamėginkit dabar išskalbti baltai su ūkišku muilu.
Nepavyks.

Žinoma, jei tuo metu būtų buvusios automatinės skalbyklės, kas gi būtų virinęs ir vargęs?
Buvo tokios sąlygos, deja...

bet... tai ir natūrali atranka.
o dabar kiek ligonių auga, palaikomų tik vaistais. Taip ir išsigimstame...

Aš žiūrėjau Discovery laidą tokią, ir ten pasakojo, kad būtent dėl natūralios atrankos nebuvimo, mūsų visų DNR yra žiauriai pasikeitęs. ir ten sakė, kad po kokių 50 metų, jau visai DNR bus kitoks.
Tai aišku visi ligoniai, jau kai aš mokiausi mokykloj kas antras vaikas turėjo problemų su širdim .

Nu va - priėjom, - tipo visi kurie neatitinka standartu - biški nesveiki - turi buti nuzudyti vardan to kad ateityje DNR neišsigimtu? valiooooo atradom visu problemu sprendima ir nebelieka treciuju saliu problemos, nebelieka bado, ligu, galu gale gamtos ištekliu trukumo - nes smarkiai sumažės žmoniu skaicius ir t.t.
Tik idomu ar tas DNR išsigimsta del to kad nesveiki zmones isgyvena, o ne miršta ar del to kad aplinka visa užteršta...?

Šita mergaitė dabar labai laiminga. Kas bus kai jai bus 13-14, kai prasidės brendimas ir kai jinai suvoks, kad jinai kitokia? Ar tada jinai bus labai laiminga? Jinai pati būtų neišgyvenus, gyvena tik ant visokių aparatų. Čia gyvenimas?
Ir kiek tokių žmonių gyvena ir kankinasi, Buvo prieš kažkiek metų straipsnis, kad viena pagyvenus moteris, serga nepagydoma, skausminga liga (ta moteris kaip daržovė, negali nei pajudėti nei kažko kito daryt) ir ji prašė eutanazijos, o niekas jei neleidžia mirti, ir jai teko toliau kankintis. (Gal jau pasiekė savo per strasbūra, nžn)
www.alfa.lt/straipsnis/10314988/?Mergaite....

O dabar visą tą pačią litaniją pakartok, tik prieš litaniją pasakyk: tai - mano vaikas.
Arba, mano labai artimų, mylimų žmonių vaikas.
Nors, kol neturi savo vaikų - nesuprasi....

Geriau nereikia ginčytis šita tema, o tai prišnekėsiu visokių baisybių, po to nebendrausit su manim Tiesiog yra pažįstamas žmogus, kuriam yra apie 60 metų, ir kuris augina 30ties metų neįgalią dukrą.

taigi kad augina, juk jei manytu kad neverta gyventi - tiesiog per daug raminamuju ar pan. ir viskas problemos nebera

Kaip čia pasakius, man atrodo nėra nei vienų tėvelių auginančių neįgalius vaikus, kuriems nei sekundei nebūtų užėjus mintis apie neįgaliųjų globos namus. (Aš nekalbu ten apie vieną papildomą pirštą, kurį nupjovei ir pamiršai, kalbu apie ligas, kurios paverčia žmogų daržove, arba taip subjauroja, kad žmogus negali gyventi normalaus gyvenimo (tfu tfu tfu)).
Bet tas pažįstamas pats pasakojo, kad jam ėjimas į darbą, kaip dievo dovana, kai gali pabūti kažkiek laiko tyloje, kai nesigirdi visokių spygavimų, rėkavimų, liurliavimų ir kitokių dalykų. Jų šeima darbo metu dukrą atiduoda į neįgaliųjų namus, ir sakė, kad buvo palikę kažkiek kartų per naktį (džiaugėsi, kad bent porą sykį per gyvenimą galėjo normaliai išsimiegoti).
Taigi aš manau, kad jei visuomenė pati nepabandžius paauginti tokių vaikučių smerks tėvus dėl jų sprendimo neaauginti tokių vaikų, tai taip ir kankinsis ir tie tėvai visą gyvenimą ir vaikai (kurių gyvenimas beprasmis, be jokių įprastų žmonėms tikslų, turiu galvoje bent jau kartos pratęsimą.)

Aš ir nekalbu apie tokiu tėvu smerkima - aš kalbu apie tai kad vis del to tie tevai gi augina savo vaika, nes širdis neleidžia jo numarinti

Pasakysiu tik tiek: man tenka prisiliesti prie tokios šeimos.
Dažnai prisiliesti....
Tai - mano giminaičiai. Bet ne todėl man širdis skauda, o todėl, kad matau MAMĄ. Tikrą MOTINĄ, kuri pasišventusi savo vaikui. Matau jos meilę.
Mums, iš šalies žiūrint, gal ir atrodo keista, kaip taip galima aukotis? Kaip taip galima mylėti? Kaip iš viso galima taip gyventi?
Neseniai šventėm jos brangiausio turto 40-metį.
Motina, kalbėdama apie savo sūnų, tepasakė: jis šventasis.... Ji kalbėjo apie jo kančią, ne apie savo. Jai tai - visiškai normalu juo rūpintis.
O mano vaidmuo šioje situacijoje - keletą kartų per metus pakeisti jo gyvenamąją aplinką bent savaitei.
Leisti mamai pailsėti, pabūti su savimi.
Ir suteikti pramogų jam.
Ir žinot ką, jau po kelių dienų jo viešnagės pas mus, mama skambina ir klausia: na, kaip jis ten pas jus? Ar viskas gerai? Gal jau nori namo? Gal jūs jau pavargot, prižiūrėdami mano sūnų?
Ir neklauskim, kodėl taip yra...
Viskas sudėta vienoje vietoje: motiniška meilė, viltis, atjauta, begalinis pasiaukojimas ir paprastas žmogiškumas.
Ir pamėgink tokiai motinai pasakyti apie neįgaliųjų namus, ar .....