Taigi, dabar darau išvadą, kad verkiame tam, kad turėtume ką veikti, iš inercijos, nes ne taip jau blogai gyvename, jei nagus tvarkome už 60Lt, jei galime rinktis darbus, jei turime laiko šiame ir visuose panašiuose forumuose
Prisipažinkim sau ir kitiems, kad tikrai gerai ir kad gyvename taip kaip mokame, o jeigu nemokam, tai niekas jau čia nekaltas-durnus ir bažnyčioje muša
(taip dar mano diedukai sakydavo) Štai mano pažįstami plėšosi, tikrai sunkiai dirba, save alina, o vaikai: vienas su aukštuoju jau metai sėdi Vilniuje ir ieško darbo, o tėvai jam dar butą nuomoja. kitas -pabandė pora metų mokytis, bet nepavyko, taigi investicijos veltui, o dabar-tipo pusė metų ruošiasi kažkur tai dirbti, bet negali, nes neranda kur gyventi, neturi kuo važiuoti... Na, juokas pro ašaras, nes tėvai jau ketina abiems vaikams nupirkti mašinas ir toliau visaip remti juos. Tai pasakykite-ar blogai gyvename, jei nemokame gyventi? Tai kas kaltas? Pagaliau kada bus vaikams pasakyta, kad darbas bet koks yra geras, kad žmonės gali gyventi ne tik Vilniuje, kad jau laikas sėsti ant savo užpakalių? Va, ir teks kažkam tokie vargeliai, o siaube -gal ne mano vaikams. Fui fui , kad tik neprasišnekėjus