Kaip isvengti, kad mama neparduotu namo dalies?

nesuprantu kur jus cia baisumus matot? juk kalba eina ne apie vaika visu pirma, o apie suaugusi asmeni juk niekas nieko gatveje nepalieka, gi pati rase kad tame name negyvena, bet vat gal kada nors nores kaledom sugryzti o va namas bus parduotas - vejai

Aradija, baik juokus,nejuokinga visai.Man tai baisu,aš taip negalėčiau pasielgti su savo vaiku.Vaikas visada lieka vaiku, aš tėvams rūpiu ir dabar.Nesakyk...
Galėtų ta motina topinti sau laukais, o kai atsiguls ant lovos, tada šauks, kaip vaikai ja nesirūpina.

Ar nemėginai užduoti sau klausimo: kodėl vaikas apskritai išvažiavo? Gal net nenorėjo išvažiuoti?
O gal norėtų grįžti ne tik per Kalėdas?
Ir iš viso, gera grįžti į savo namus, kuriuose gimei. Kad ir per 10 metų vieną kartą. Laimingi, turintys tokią galimybę :)
Aš jos jau neturiu....


Nepatikėsit - mano visi sapnai name, kuriame gimiau ir kažkada gyvenom. Šiame name gyvename jau 24 metus. Bet jei jau sapnuoju veiksmą namuose, tai būtinai senuose.
Tai - kažkas tokio... šilto, savo, iš vaikystės, jaunystės, labai mielo.....


Dar apie supratimą kas yra vaikas.
Taip, svetimam aštuoniolikmetis - jau suaugęs, o mamai ir šešiasdešimtmetis vaikas.

tikiu ir labai puikiai suprantu. bet aš galvoju ne kiekvienam žmogui tas svarbu, nes ne visi taip prisiriša prie vienos vietos

Jau tikrai tokios keistos ašaros:). Kas jau mums tuos namus laikė? Išvažiavai iš namų ir viskas - kūri savo namus:). Jei mama duos pinigų kažkiek pradžiai, tai labai ačiū, o neduos?
Niekas nedraudžia ant jos pykti, jei ta mama tuos pinigus išmėtys abejotinoms pramogoms, bet uždrausti jai tai? Ir kodėl būtinai išmėtys? Pensijos mažos, žmogus gal dar gyvens 30-40 metų, tai ir galvoja apie ateitį, bus juodai dienai, dukrai bus ramiau:). Ar dukra atiduos tipo vėliau, mamai senatvėje:)? Vargiai, dukra turės savo šeimą, kaip ta jaunoji varnelė iš pasakėčios:).

Yra kaip yra:). Kiek yra žmonių, kurie turtingi? Bet jie nesidalina su mumis, nors tai būna ir labai artima giminė - brolis, sesuo, kuriems labiau sekasi pinigus uždirbti, kodėl mama privalo atiduoti paskutinius marškinius?
Jau tikrai dažniau vaikai mamas užmiršta, nei mamos vaikams kažko neduoda, čia bus išlaikyta šiokia tokia pusiausvyra:).

Aš manau, kad tėvais privalome rūpintis iki grabo lentos.Ir čia negali būti jokių išmislų.

Ta mama tai kažkur gyvens? Tai ten ir grįš į svečius. Pagaliau ir pagyvens, kol savo kažką susiras.
Ir pas tėvą galima gyventi grįžus. Pusė namo, tai ne vienas kambarys, juk?

Ar čia jau pasidalino ir šeima prapuolė? Jau ta dukra tėvui nebe dukra? Tėvas gali savo dalį dar kartą padalinti. Ar čia brolis prieštarauja :)?

Rimtai keista. Nematau tragedijos jokios. Vaikais reikia rūpintis, bet ir vaikams reikia rūpintis tėvais.

Labai smagu jus matyt, Soffy. Nedinkit taip ilgam :)


Vaikai neprivalo rūpintis savo tėvais. Jie privalo rūpintis jau savo vaikais. Ir, jei tėvai atidavė dalelę savo širdies, manau, kad vaikai senatvėje nepaliks tėvų likimo valiai.
Niekados nesuprasiu tėvų, kurie reikalauja iš vaikų, neva tai, atsilyginti už nemigo naktis.
Duokime savo vaikams širdies šilumos tiek, kad jie patys norėtų mus matyti pasenusius..... :)
O jei nenorės - vadinasi, per mažai gavo :)

Galima diskutuoti iki pažaliavimo šiuo klausimu. Visada tėvai daugiau duoda vaikams ir duoda tikrai visiškai nieko nesitikėdami. Teoriškai ir vaikai privalėtų atsiminti savo tėvus, negalvodami, kad gal tie tėvai per mažai mane mylėjo, gal aš čia savo rūpestį pataupysiu:).

Ar mažai būna, kad tėvai jau tikrai alpsta į savo vaikus žiūrėdami, o numiršta psichuškėje uždaryti ir visai nereikalingi.
Pažįstu tokią šeimą. Ir normali ta motina, nei kokia alkoholikė, apsileidusi, kvailutė, tikrai normali, tik be proto mylėjo savo dukrą ir anūkus, o jiems jinai trukdė ir patalpino į slaugos ligoninę pas psichus.
Kokia baisi senatvė:(...

Visa laimė, kad tokių mano aplinkoje nėra.

Yra tokia sena pasaka.
Vaikščiojo kaimais išmininčiai ir už kalbino artoją. Paklausė, kaip sekasi, o jis ir atsakė:
- va dirbu, kad skolinčiau, kad skolą atiduočiau ir kad man šiek tiek liktų.
Niekaip neišmąstė išminčiai, ką gi tai reiškia ir paklausė artojo, ką jis turėjo omenyje. Artojas atsakė:
- Skolinu aš savo vaikams, kad man senatvėje duoną grąžintų, atiduodu skolą savo tėvams, kurie mane jauną maitino, na ir sau duonai užsidirbu,

Va tokia liaudies išmintis. [/code]

Patikėsiu. Nes aš jau 8 metus taip sapnuoju. Tau dar gerai, tu nors name gyveni, o mano tėvai išsikėlė į butą. Tai žiauru. Sapnuoju, kad vaikštau po namus, bet sapne -žinau, kad priklauso jau ne mums.
Aš niekada negalvojau, kad taip sunku yra prarasti savo vaikystės namus.

O dėl situacijos. Seniai mečiau analizuoti tokias, kai nežinai visų smulkmenų. Nes tokių cūdų gyvenime prisižiūrėjau, kad jau niekuo nesistebiu. Va ir dabar duktė turi draugę su tokia istorija, kad meksikietiškam seriale tokios nepamatysi, kūrėjų fantazija dar tiek netempia. Vaikas nereikalingas nei mamai, nei tėvui. Tėvai normalūs, ne asocialūs.

Nu ko JŪs čia lendate į asmeninį gyvenimą...
Gal dukra susiras turtingą vyrą ir išlaikys tą namą...

O kalbant apie sentimentus - prisiminimai yra gerai. Bet nereikia galvoti, kad visą gyvenimą gyvensi taip pat. Visi pakeičia darbus, butus... tai gali tekti pakeisti ir namą.
Nieko blogo nematau. kiekvienas savo gyvenimą tvarkosi savaip. Kiekvieno asmeninis reikalas.

__________



Bet bent jau linksma tėvams buvo. :)