Labas rytas.
Prisiminiau pačius gražiausius savo darbo metus. Kolūkyje. Ką tik po mokslų baigimo. Atvežė partijos sekretorius į kolūkį, nuvedė į kontorą ir liepė mus dvi įdarbinti. Nes į skirstymą, buvo kaip tik partijos vadas atvažiavęs. Padirbau ten gal mėnesį. Ir labai jau nepatikau senajai gvardijai. Nes sakau tai ką galvoju.
Ieškodavau teisybės kurios joms visai nereikėjo. Turėjau mechaninių dirbtuvių su visais sandėliais, autoūkiu, žemės ūkio technika, benzino kolonėle apskaitą. Tad, vyr. pasistengė mane išnešdinti į tas pačias dirbtuves. Kad nešmėžuočiau po akimis.
Bet kaip man ten buvo gerai ! Kolektyvas vyriškas. Visi laimingi. Jokių pletkų. Buvau "mūsų dispečerė".
Ryte rašydavau kelionės lapus visam pulkui vairuotojų, nuospauda ant piršto taip ir liko... Po to visą dieną klykdavo racija, jiems išvažiavus į laukus... Aš, žinoma, ten pasidariau tvarką. Atpratinau su cigarete eiti į dispečerinę. Paprašiau man prikabinėti lentynėlių gėlėms, ir t.t. Kai būdavau viską susitvarkiusi, o vyrai laukuose, galėdavau sau ramiai skaityti knygą ar megzti. O namo pareidavau visada "šmaruotais" padalkais. Tai buvo pats nuostabiausias darbas.
Vėliau, buvo laiko tarpas kai dirbau pardavėja. Sėdėjau kasoje, ir turėjau pieno, duonos, konditerijos skyrius. Kolektyvas moteriškas. Pirkėjai priekabūs. Neiškenčiau. Geriau jau vienai sėdėti ir klaviatūra barškinti.