Akimirka

Ne boružėlė, o tiesiog fotomodelis

Būtent :)
Čia mano dukra mėgėja paieškot tokių momentų :)
Sako, tu tik pažiūrėk, kokia ji mažutė, tik su dviem taškeliais.
Taip miela....

Tikrai... O mano vaikai kai buvo maži sakydavo "Božužėlė", man taip gražu...

Maniškis dabar "boželyte" vadina :) (jam 2 metukai )

Per LT rodo V. Kernagio koncertą.....

Я думала, что главное в погоне за судьбой
Малярно-ювелирная работа над собой:
Над всеми недостатками, которые видны,
Над скверными задатками, которые даны,
Волшебными заплатками, железною стеной
Должны стоять достоинства, воспитанные мной.
Когда-то я так думала, по молодости лет.
Казалось, это главное, а оказалось - нет.
Из всех доброжелателей никто не объяснил,
Что главное - чтоб кто-нибудь Вот так тебя любил:
Со всеми недостатками, слезами и припадками,
Скандалами и сдвигами, и склонностью ко лжи,
Считая их глубинками, считая их загадками,
Неведомыми тайнами твоей большой души

Gyvenimas
Kai lyja už lango ir pilkas dangus,
Kai vėjas pikčiurna staugia klaikus,
O medžiai linguoja šaknis raudami,
Aš tyliai dainuoju sava širdimi.
Net jeigu vienatvė, net jeigu sunku,
Mažam veidrodėly save aš regiu.
Ir mes uždainuojam duetu smagiu,
Net vėjas nutyla, nebelaužo šakų.

Kai rytas išaušta pirmi spinduliai,
Auksu siuvinėja pievas gražiai,
Dvi kojos neša per rasą mane,
Dvi akys ieško dainos danguje!
Ir štai jis, amžinas sielos šauklys!
Žydram danguje nuostabus vyturys!
Ištirpstu, išnykstu, lieka kūnas žavus
Atlikti savo kasdienius veiksmus.

Kai vakaras sėlina tyliai ir oriai,
Lakštingalų giesmes dalindamas dosniai,
Nuspalvintas saulės ugningas dangus,
Į nežinomą erdvę kviečia visus.
Palikus ant kranto savo rūbą mielą,
Ežeran neriu nuskaidrinti miegą.
Gaivios rankos vandens šiurpulingo,
Glosto ir linki sapno prasmingo.

Kai muzika skamba, medumi pakvimpa,
Ant stalo ir vaisių, ir uogų nestinga,
Pro atvirus langus girdisi balsai,
Linksmu juoku kerintys džiaugsmai,
Tai mano bičiuliai, likimo draugai,
Manęs aplankyti užsuko čiona;
Ir skęsta namas maloniam klegesy,
Ir virpa sielos, akių spindesy.

Kai balta aplinkui, kai sninga ir šalta,
Kai medžiai apsivelka baltą paltą,
Aš bėgu mišku per minkštą pusnyną,
Lenktynės su krintančiom snaigėm, tyla...
Aš pašaukiu vėją ir aidas atsako,
Pažerdamas medžių karūnas ant tako.
Parėjus prie židinio šildau rankas,
Ugnyje raminu mintis neramias.

Kai skydą šviesos nutraukia tamsa,
Galiu pamatyti žvaigždes danguje.
Tada suprantu, kiek laisvės turiu,
Tada pajuntu globą žvaigždžių.
Dabar aš esu ir būsiu tada,
Kai virsiu dulke, nevergausiu laike.
Dabar aš esu ir būsiu tada,
Kai liks įkvėpimo paskutinė banga.

/Irena Barvydė/

Negalėčiau būti mokytoja, nes neturiu geležinės kantrybės

:))
Kas taip jus išsekino

:))))
būna... norisi kaip geriau, o gaunasi kaip visada
tarp kitko, pavydžiu jūsų kantrybei

Neturiu aš jos :))
Susierzinu greit, kai kada net pašūkauju :))
Dažniausiai garsiai.
Rečiau savyje.

man atrodė atvirkščiai

O Linda6 dabar tikriausiai sėdi kur nors ant molo...
Gal ir su meškere rankose

O tai vizos negavai
Jau iš anksto pavydėjau baltu pavydu, kaip sėdės Loreta kur nors ant molo...:))

Nedavė. Sakė - nepatikimas elementas

Tai kad aukštai ir šokai - iškart pas Lukošenko.
Nuo mažesnių pradėt reikia, nuo mažesnių...

A prie ko čia Lukošenko?

Oi, Lorečiuk13, kažkaip su geografija....

Kažin kaip ten sekasi mūsų mergytei ViskasViename