2011-12-14 22:42
Dalia29
Šiemet pavasarį laukiau echoskopijos. Teko ilgokai laukti. Kartu sėdėjo jauna labai simpatiška mergina. Žinot kaip būna, išsišnekėjome. Per trumpą laiką ji man papasakojo, kaip būdama 16-os susirgo, kaip nebuvo vilties, kaip sustabdė ligą, baigė mokslus, na žodžiu, per trumpą laiką svetimam žmogui išsipasakojo. Palinkėjau jai sėkmės, kai ėjo į kabinetą, išėjo sutrikusi, sako recidyvas. Po to dar susitikom valgykloje, pasišnekėjom.
Aš visą laiką apie ją galvodavau. Dar visai nesenai vėl ją prisiminiau, galvojau, kaip jai sekasi.
Dabar žiūriu labdaros akciją ir matau reportažą apie tą merginą. Ji, pasirodo, dar augina ir mažą neįgalią mergyte...Sėdžiu, žliumbiu.
Bet yra šioje istorijoje didžiulis šviesulys. Ji turi gerą ŽMOGŲ šalia, kuris nepaliko mylimos nei kai ji susirgo (nuo tada draugavo, pasirodo), nei, kai sužinojo, kad augina neįgalų vaiką.