urtele rašė:
Byla rašė:
tas keturiasdešimtmečių žinojimas kaip ten buvo tiems kurie buvo ištremti, mane tiesiog meta į orą.
O kodėl keturiasdešimtmetis negali žinot? Aš 7 metų ėjau įsikibus į dėdės tremtinio ranką, kai jis grįžo 5 metus praleidęs kalėjime kaip politinis kalinys ir dar 19m tremty. Aš šitaip užaugau, ir visą gyvenimą buvau šalia, ir jis užgeso ant mano rankų, būdamas 87.... Tie , kurie labiausiai nukentėjo, jie niekada nelaikė save didvyriais. Tų pasakojimų gal ir nedaug, bet jie tikri ir išgyventi.... ne iš knygų ir ne iš laikraščių, kur popierius geba daug. Tai mūsų istorija, džiaugtis gali tie , kurie galėjo juos pažinti, o jūs , Byla, ką gi, kilkit į orą, jeigu jus tik kelia tai.
Aš politinių kalinių nesutikau. Sutikau tik tremtinius. Dabar dirbu su tremtyje gimusiais jų vaikais. Bet nei vienas iš mano sutiktų žmonių neviešina savo patirties. Nei vienas neverkia ir nedejuoja dėl to kaip jiems buvo sunku. Nei vienas nekeikia Rusijos. O tos šalies žmones gyvenusius šalia mini tik iš gerosios pusės.
Mano močiutės brolis prieš antrąjį pasaulinį karą pabėgo į JAV. O ji liko LT. Gimę trys mažametės dukros neleido bėgti . Jai, kaimo gyventojai teko iškęsti tiek rusų, tiek miškinių antpuolius. Bet kažkodėl gerbiami tik pabėgėliai. O tie kurie savo šalyje išgyveno karo-pokario siaubą nepastebimi. Jei, didžioji dauguma, jau iškeliavo Anapilin su savo naktiniais siaubais. Nes net aš atsimenu, kaip vakarais, baugiai dairydavosi į mišką.... Banditai - dabar tėvynės gynėjai.
Bet ką gi aš čia... Visuomet geriau girdisi tas kas garsiai rėkia.
Tą ir norėjau pasakyti. Kad isterija man ne prie dūšios.