Akimirka

Ai, Edwardai, nenoriu Jūsų nuvilti, noriu, kad mane įsivaizduotumėte tokią gražią kaip ši rožė .
Neįmanoma paprastai moteriai būti TIEK gražia:).

Ai...ilgai galvojau parašyti tai ar ne, čia šiaip ...vyrai - neužsipulkit

Kokie vienodi Jūs visi,
Pavargę nuo gražių merginų,
Nuo pasymatymų tuščiu...
Ir šiap jau dėl kompanijoj išgerto vyno...
Kokie vienodi Jūs visi,
Kai stengiatės pasiekti meilės,
Kai su panieka Jums į akis žiūri...
Ir, kodėl tampat baikštūs išsigandę,
Kada pamatote, kad Jus jau myli?
Kai dėl kamuojančio ir kvailo juoko
Švenčiausią jausmą drystate išduoti.
Kokie vienodi Jūs visi,
Pavargę baikštūs ir pilki...

man tik butu smalsu, kas jiems diktuoja isduoti ta "svenciausia jausma"? ar baime, kad neatitiks? ar netikejimas, kad aptiko?

Bet -siaip, del teisingumo- jie skirtingi.
Tik, kad gIlona sudave- kissa pritaria: mustis sveika, nes imanoma prasimusti

waw, yra dar opcija: kitox interesas

Kissa,
Tikra tiesa, kad jie yra skirtingi, tik pagalvojau, kad jie pasidaro vieno,di tada, kai pavargsta nuo gražių merginų, nuo pasymatymų tuščių ir t.t. ...

Hmm..,perskaičius gIlonos eiles susimąsčiau truputį apie tuos vyrus..:)).Gal nevienodi tie vyrai, kaip ir nevienodos mes- merginos, moterys. Yra bailiai, baikštūs, yra pavargusių nuo pupyčių, taip..:). Na, bet yra ir priešingai..Šiaip kartais aš mėgstu stoti vyrų pusėn, stengiuosi suprasti juos kaip vyras vyrą:). Na gal ir amžius savo daro..:). Apie švenčiausio jausmo išdavimą..patylėsiu.. nemalonu kalbėti apie tai.
Kažkada perskaičiau žodžius:)
Didžiausias pasaulyje melas
Jei aš turėčiau..., būčiau laimingas.
Jei aš būčiau..., būčiau laimingas.
Į tuščias vietas įrašykite bet ką ir meluosit patys sau?
Laimė- tai tokia būsena ir tiek, man taip atrodo..
Kartais atrodo, kad gražiausi dalykai yra tie, kurių negali suprasti...

Hmmm....Hmmmm.. Ryt gi pirmadienis ! Gerai, kad pahmelo nebus :)

Nekatras pasakytų:" pachmel - svetoje delo "

O kodėl pirmadienį jo gali nebūtį ?

Kaip jumi mem nizinau, gal ir bus, bet man tai negresia rytoj, max Nauja pjanke, bet nuo kavos pahmelo man nebuna :)

Na, man tai taip pat tas negresia

CHARLEZ BUKOWSKI
JAUNYSTĖ NAUJAJAME ORLEANE

badauju, tūnau baruose
o naktimis valandų valandas
bastausi po miestą.
mėnulio šviesa rodos lyg būtų dirbtinė,
gal tokia ir yra;
Prancūzų kvartale spoksau,
kaip pro šalį lekia žirgai ir vežimaičiai,
visi sėdi aukštai, atvirose karietose,
važnyčiotojas juodaodis, o už jo
vyras ir moteris,
paprastai jauna ir baltoji.
ir aš visada buvau baltasis.
ir pasaulis manęs visai
neviliojo.
Naujasis Orleanas tebuvo
tik vieta pasislėpti.
Galėjau niekieno netrukdomas
prašikt savo gyvenimą.
jei ne tos žiurkės.
žiurkės mano mažame tamsiame kambarėlyje,
joms šlykštu, kad tenka dalintis būstą
su manimi.
didelės, bebaimės
spoksančios į mane
nemirksinčios mirties akimis.

moterys buvo man nepasiekiamos.
atrodžiau joms per daug
amoralus.
tik viena padavėja, šiek tiek vyresnė
už mane,
atnešusi
kavos
vis šypteldavo,
žemiau pasilenkdavo.

man to užteko, aš buvau
visiškai tuo patenkintas.

šiame mieste kažkas slypėjo,
nes jame nesijaučiau kaltas,
kad man nereikia daiktų,
kurių taip baisiai reikia kitiems.

miestas paliko mane ramybėje.
sėdžiu lovoje,
šviesos išjungtos,
klausausi lauke sklindančių
garsų,
pakeliu butelį
pigaus vyno,
leisdamas vynuogių šilumai
manyje
išplisti,
kai išgirstu
kambaryje žiurkes.
man jos patinka
labiau
nei žmonės.

aš pasimetęs,
galbūt išsikraustęs
iš proto,
tai nėra taip blogai.
svarbiausia,
kad nieks netrukdytų.

Naujasis Orleanas
netrukdo.
nieks nepašaukė manęs
vardu.

jokio telefono,
automobilio,
darbo,
visiškai nieko.

tik aš, žiurkės
ir mano jaunystė,
tik vieną kartą,
tą kartą,
kai žinojau,
kad net tuštuma, niekas
nepavers
mano žinojimo
veiksmu.

***
Kaip pranesti pasauliui, kad jau pabudau? Ieini i Google ir surenki: eilėraščiai... Ir pasirodo, kad nera taip paprasta, nes nedaug kas yra eilerasciai...
Parinkau toki ziauru -pirmadieniui, geresniam, nei kai kam kai kada buna...

PARYŽIUS



jaučiausi lyg ten ir nebūčiau.



Selino jau nebėra.



nieko ten nebėra.



Paryžius lyg plieninio oro kąsnis.

moterys skubančios pro šalį, atrodė taip

kad niekada NEDRĮSTUM

su jom gultis į lovą.



jokios kariuomenės aplinkui.



visi turtingi.

nepastebėjau nė vieno vargšo.

nepastebėjau nė vieno seno.



jei prisėsdavau kavinėje, prie staliuko

į mane atsargiai spoksodavo

nuolatiniai lankytojai

jie manė esą vertesni

už mane.

maistas per brangus, kad jį valgytum.

vyno butelys kainuotų tau

dešinę ranką.



Selino jau nebėra.



nutukę vyrai rūkė cigarus

ištirpdami palaiminguose dūmuose.



liesi vyrai sėdėjo tarsi sukaustyti

ir kalbėjosi tik tarpusavy.

visos padavėjos buvo plokščiapadės

ir manė, kad jos daug svarbesnės

nei tu

arba aš.



Selino jau nebebuvo.



Pikaso merdėjo.



Paryžius buvo visiškas nulis.



mačiau šunį panašų

į pražilusį vilką.



neatsimenu kaip išvykau

iš Paryžiaus.



atrodo, aš ten vis dėlto

buvau.



tai tas pats lyg aplankytum

skudurų parduotuvę

kur nors stotyje.


***
Berods, man patiko sis zvilgsnis

ATOKVĖPIS



man reikia pereiti šaligatviu

ir kur nors

ūksmingą popietę

rasti staliuką

šalia kavinės

atsisėsti

užsisakyti išgerti

aš noriu sėdėti ten

su savo gėrimu

aš noriu

kad ant staliuko

nutūptų musė.



o tada

aš norėčiau

kad pro šalį praeitų

moteris žalia suknele.

noriu

kad pro šalį prabėgtų šuo

storas šuo

trumpu rudu kailiu

ir besišypsančiomis akimis.



aš noriu taip ir numirti

ten besėdėdamas.

noriu numirti

sėdėdamas

plačiai atmerktomis

akimis.



aš norėčiau

kad virš galvos man

praskristų lėktuvas.



norėčiau

kad pro šalį praeitų

moteris žydra suknele.

o tada lai prabėga

tas pats šuo

trumpu rudu kailiu

ir besišypsančiomis akimis.

to man pakaks su kaupu

po visko kas buvo

po visko kas liko



***
Va...

Iš amerikiečių anglų kalbos vertė Burius Marokas

...Ir vėl tas keistas rudeniškas liūdesys… Vėlinių metas… iškeliaujančio rudens naktys vis dažniau surakina žemę baltais šalčio gniaužtais.
Greit iškris pirmasis sniegas… ant kapo dega balta prisiminimų žvakė. Plevenanti liepsnelė kyla į dangų ir tarsi vydamasi kylančią gervių
virtinę rašo ore keistą prašymą: „Laiko paukšte, išsinešk tą liūdesį!
Ne tam, kad jam atsitraukus pamirštume žmogų, bet tam, kad būtų šviesiau ir lengviau su juo bendrauti“. Ir kai vakarais stūgaus vėjas,
kai staiga atsivers langas, mes nepyksim ant rudens… Uždegsime
žvakę, įsiklausysime ir suprasime – kažką gaudami, visada
neišvengiamai kažką prarandame.
Klier. R.Norkus

skirtingais metais, skirtingais menesiais, bet abeju mano tevu mirties diena pute nepaprastai stiprus vejas

"Nors mes ir mirtingi, neturime paklusti laikiniems dalykams, bet kiek įmanoma turime kilti iki nemirtingumo ir gyventi vedami to, kas mumyse yra geriausia" (ARISTOTELIS)

Aistra – blogas reguliatorius, bet galinga spyruoklė. — [R.V.Emersonas]

Viskas, gana DEBETŲ su KREDITAIS, einam KAŠIO žiūrėt.
Du lietuviai šiandien jau aplošė CSKA, gal ir kitiems pasiseks .
RYTAS< RYTAS< RYTAS