2007-05-11 13:55
Mante
Motina dukrai kojas pradėdavo rišti šiai sulaukus 4–7 metų. Tai priklausė nuo kojos dydžio, nes idealus „auksinis lotosas“ turėjo būti 7,5 cm, „sidabrinis“ — 10 cm, o neatitinkantis normos „metalinis“ — daugiau kaip 10 centimetrų. Svarbiausia, kad pėda būtų siaura, smaila ir smarkiai išlenkta.
Procesas:
1. Pirmiausia buvo rišama dešinė koja, šiek tiek vėliau — kairė. Pėda gerai išmirkoma (kad suminkštėtų audiniai), nukerpami nagai. Po to visi kojų pirštai (išskyrus didįjį, kad kūnas išlaikytų pusiausvyrą) sulaužomi, užlenkiami ir priglaudžiami prie pado. Taip užriesti pirštai stipriai surišami specialiu raiščiu ir koja įkišama į itin siaurus batelius, kad būtų sustabdytas jos augimas.
2. Kitas žingsnis — ne tik sustabdyti kojos augimą, bet ir padaryti ją siaurą. Kadangi pėda jau būdavo pradėjusi deformuotis, audiniai kraujuodavo ir pūliuodavo. Todėl kas dvi tris dienas bandažas būdavo nuvyniojamas, pėda dezinfekuojama ir vėl sutvarstoma, tik šįkart — dar stipriau.
3. Tuomet ateidavo eilė kulnui. Jis taip pat turėjo užsilenkti, kad susidarytų savotiška pakulnė. Pėda rišant būdavo stipriai suspaudžiama, kad išsilenktų per keltį, o kulnas „privažiuotų“ arčiau pirštų. Šis paskutinis procesas trukdavo apie šešis mėnesius. O visas „lotoso gaminimas“ — 2 metus. Kad pėdos nepradėtų tiestis, jos buvo tvarstomos dar 10 metų.
Šitaip subintuotomis kojomis mergaitės privalėjo mokytis vaikščioti iš naujo. Tiesa, iš pradžių dauguma eidavo keliaklupsčia arba būdavo nešiojamos. Tačiau laikui bėgant, kęsdamos nuolatinį skausmą, vis vien turėdavo pradėti vaikščioti. Koks tai jausmas? Įsivaizduok save visu svoriu stovintį ant sulaužytų ir suspaustų pėdų. Kojų kraujotaka sutrikusi, kai kurie pirštai nupuvę, o nagai duria padą. Nuolat suspausta ir aprišta pėda skleidžia klaikų kvapą, o jeigu nepasiseka — pradeda gangrenuoti.
Kam to reikėjo?
Mergaitės mamai, kad dukrą galėtų ištekinti už kilmingo ir turtingo vyro. Mergaitei, kad būtų geidžiama. Visuomenėje „lotoso“ pėdutė buvo moters kilnumo, aristokratiškumo, „klasės“ jausmo, ištikimybės, kuklios laikysenos ir gero gyvenimo simbolis. Tačiau labiausiai to reikėjo vyrui, ir visai ne dėl to, kad galėtų turėti luošą ir nuo jo priklausomą moterį. To reikėjo daug kilnesniam tikslui — geram seksui.
„Lotoso“ paslaptis
Tik mes, vargšai europiečiai, galime spėlioti, kam buvo reikalinga tokia fantasmagoriška moters išvaizda. O kinas puikiai žinojo, kad kuo mažesnė moters pėda, tuo nuostabesnės jos vaginos raukšlės ir tuo didesnis noras mylėtis. Štai kodėl kojų mažinimo procedūra gyvavo beveik tūkstantį metų. Štai kodėl moters veido bruožai vyrui neturėjo nė menkiausios reikšmės: jį labiau domino pėdų dydis. Ir iš tiesų sumažinus pėdas, pasikeičia moters eisena, jos sėdmenų ir tarpvietės raumenys būna nuolat įtempti, o vaginoje susidaro specifinės raukšlės, kurios vyrą „skraidina į palaimos aukštumas“. Be pojūčių, ne mažiau svarbus ir psichologinis aspektas: mažytės, raudonais bateliais papuoštos (privaloma naktinė puošmena) kojytės žadina vyrui ne tik „lolitišką“ geismą, bet ir gailestį, o kuklus moters bidzenimas asocijuojasi su tramdomu geidulingumu. Egzotiškas derinys, ar ne?
Ką dar buvo galima veikti su „lotosais“?
O… „Lotosus“ šlovino visa to meto poezija. Kiekvienoje erotinėje graviūroje pamatysi miniatiūrines moters kojytes su puošniais raudonais bateliais. Vyras moters pėdas matydavo tik apautas bateliais. Pėdutė buvo tokia pat erotiška kaip moters krūtys ar lytiniai organai. Kadangi nuo deformuotos pėdos sklisdavo nemalonus kvapas, ji buvo nuolat kvėpinama įvairiais kvepalais ir aliejais. Taip moters pėda ir batelis tapo fetišizmo objektu. Vis tiek nesupranti, kas ir kaip? Ką gi, pats smalsavai…
Pėdos laižymas, čiulpimas ir uostymas, gėrimas iš miniatiūrinio batelio, pėdutės laikymas burnoje, penio stimuliavimas išlinkime prie kulno (prilyginama jausmui vaginoje!) — tai tik nedaugelis erotinių žaidimų tuometinėje Kinijoje. Buvo laikoma nepaprastu erotišku patyrimu, jei moteris leisdavo plauti jos pėdas ir nukirpti kojų nagus. Buvo netgi sekso žinynas su įvairiomis „lotoso technikomis“, nors ką dar buvo galima veikti su pėdutėmis, sunku įsivaizduoti.
Istorija
Mažinti pėdas Kinijoje pradėta prieš Kristų, tačiau labiausiai šis paprotys paplito XI amžiuje, Han dinastijoje (kitų šaltinių teigimu — Sung dinastijoje). Manoma, kad terminas „auksinis lotosas“ atsirado tuomet, kai imperatorius Li Yu įsakė savo mylimiausiai sugulovei apsirišti pėdas šilkinėmis juostomis ir šokti ant auksinio lotoso platformos, inkrustuotos brangakmeniais. Vėliau ir kitos imperatoriškųjų rūmų damos ėmė bintuotis kojas, norėdamos išsiskirti ir būti patrauklios imperatoriui. Laikui bėgant tai paplito ir už rūmų ribų: jį perėmė kilmingos damos, o vėliau net kai kurios valstiečių šeimos. Be to, šį paprotį itin rėmė neokonfucionizmas.
Reikia pasakyti, kad paprotys šimtaprocentinis nebuvo. Skurdžiai gyvenančioms ir laukuose dirbančioms šeimoms turėti neįgalią moterį, nesugebančią ilgai stovėti, o juolab dirbti sunkų fizinį darbą, buvo per didelė prabanga. Kita vertus, nereikia manyti, kad „auksinių lotosų“ savininkės nieko nedirbdavo: jos prižiūrėdavo namus ir atlikdavo būtiniausius buities darbus.
Svarbu ir tai, kad kojų rišimas nebuvo standartizuotas ar universalus. Kai kuriuose regionuose merginoms koja buvo suspaudžiama iki pageidaujamo 7,5 cm dydžio, o kituose pirštų kaulų nelaužydavo, tik šiek tiek pirštus pariesdavo, kad susiformuotų smaila pėdutė. Kai kuriose socialinėse grupėse pėdos apskritai nebuvo mažinamos ir to nebuvo reikalaujama. Vis dėlto plačios pėdos buvo retenybė, o ne norma.
Pirmąkart šią procedūrą pabandė uždrausti imperatorius Shunzhi 1645 m., tačiau kitas imperatorius Kangxi suvokė, jog šis paprotys stipriai įaugęs į kultūrines tradicijas, todėl draudimą atšaukė. 1911 metais kojų rišimas oficialiai buvo uždraustas, bet motinos paslapčia vis tiek bintuodavo savo dukterims pėdas, nes bijojo, kad jos neliktų senmergės. Plačią antikampaniją šia tema pradėjo europiečiai, jie aiškino apie žalą, padaroma moteriai, ir tuo pat metu studijavo šį reiškinį. 1949 metais į valdžią atėjus komunistams, kojų rišimas buvo griežtai baudžiamas, galiausiai šis paprotys buvo išgyvendintas.
Šiandien Kinijoje gyvena apie milijonas senyvų moterų, turinčių „lotoso“ pėdutes. Jos teigia, kad tai gražu, o didžiulis skausmas, lydintis jas visą gyvenimą, — duoklė grožiui.
Dar:
• 10 proc. mergaičių neištverdavo kojų mažinimo procedūros ir mirdavo nuo infekcijų ir gangrenos.
• Kai kurie vyrai (dažniausiai aktoriai ir „prostitutai“) taip pat mažindavo savo pėdas.
• Labiausiai kojų mažinimo papročio laikėsi Punti gentys. Dauguma jų emigravo į Havajus, kur taip pat laikėsi šios tradicijos. Havajuose kojų mažinimas buvo uždraustas jau 1898 metais, tuomet kinų pirkliai žmonas ėmė gabentis iš Kinijos.
• Plikas žmonos pėdutes galėjo pamatyti tik jos vyras. Pėdų plovimo ir pervyniojimo ceremonija buvo slapta.
Akcijos