Na ką, atlikau pilietinę pareigą- pažiūrėjau "Tadą Blindą". Ir galiu labai nuoširdžiai paploti. Ko gero, vos ne pirmas lietuviškas filmas (na yra dar keli iš senesnių laikų), kur tikrai išlaikyta harmonija tarp žanro, išpildymo, tempo ir t.t. Nėra be proto ištęstų mizancenų, nėra idiotiškų, tik pačiam režisieriui, ko gero, suprantamų pamąstymų ir t.t. Yra tam tikras žanras, kuris turi tam tikras taisykles, ir joms tikrai nenusižengta. Nepretenduoju į didžius kino kritikus, nediskusinsiu apie jo meninę ar istorinę vertę, nes šiuo atveju priimu viską per savo subjektyvią prizmę, o man asmeniškai patiko, net labai. Mano dukra liko sužavėta.
Atsiimu savo prieš tai rašytus pamąstymus. Šitas Blinda man net labai priimtinas.
Ir dar daina. Ją kažkodėl visi po filmo "atrado", o aš su tais "raudonais vakarais" ir "sieloje dūzgiančiom bitėm" visą pernykštę žiemą pragyvenau, nes maniškė per vasario 16-ąją dainavo šitą dainą mokykloje.
www.youtube.com/watch?v=zmjbsEulgT8