tas tiesa. Po svenciu daznam buna bankrotas Bet man vistiek patinka Kaledos. Daug dovanu, daug linksmybiu, daug vakareliu, gera nuotaika, daug sypsenu ir t.t.
Nekenčiu tokių švenčių, kur per vieną dieną turi apvažiuoti pusė giminės (nesvarbu, kad tu jų nepažįsti), suryti pusės metų maisto normą ir galop bankrutuoti
Dovanos petinka visiems, ypac per kaledas, bet kaip buna apmaudu, kai tu gauni labai brangi dovana, o tavo kisene neleido tau to paciu atlyginti, kokia tai svente zinoma svarbus yra demesis bet ......
Pritariu TYTE. Be to mano ir mano vyro tevai pastoviai pyksta , kai ne pas juos pirmiau atvaziuoji per Kucias. O negali pas abiejus buti, kai juos siria atstumas apie 70km
Man Jūsų problemas , niekas manęs nesveikina, niekas pas mane neatvažiuoja, aš nevažiuoju pas nieką. Vis tik negaliu sakyti, kad jaučiuosi nelaiminga per šventes, kur kas nelaimingesnė jausčiausi, jei reikėtų
per vieną dieną apvažiuoti pusė giminės (nesvarbu, kad tu jų nepažįsti), suryti pusės metų maisto normą ir galop bankrutuoti .
O man tai visada labai ramu budavo. Visada važiuodavom pas mano tėvus, nes vis viena vyro gimines ne tik kaledu, bet ir apskritai jokių švenčių nešvesdavo. Tik nupirkdavau simbolines dovanėle, vyrui ikišdavau ir užsokdavom porai minučiu, prieš išvažiuodami į Vilnių pas mano tėvus, bei pasveikindavome.
Pas mus kūčios ir Kalėdos - tikra šeimos šventė. Mano ir sesers šeimos visada važiuojame pas mamą į kaimą ir ten linksmai švenčiame. Susirenka 10 žmonių, senis atneša maišą dovanų. Vėlai vakare per kūčias važiuojame į bažnyčią. Svarbiausia - geri ir šilti santykiai , gerumo ir atlaidumo atmosfera. Norėtųsi, kad ir mūsų vaikų šeimos kada nors tęstų tokias tradicijas.