Eilinis straipsniukas apie beglobį...
Bet užkabino sueiliuoti žodžiai:
„Stotyje... ant suoliuko... liūdi vienišas praeivis
Žiaurus skausmas atsispindi jo akyse
Prieičiau... paguosčiau... tik ar jam to reikia?
Gal... bet ir aš esu labai vieniša
Prisėdu šalia... žiūriu į užgesusias akis
Tyliu... akimis klausiu: „gal galiu kuo padėt“:
Ir jis tyli... tik skausmas akyse lyg paprašo:
„Prašau... ar gali su manim pasėdėt?“
Aš prisėdu... laukiu... prisiglaudžiu švelniai prie jo
Praeina valanda... gal dvi...
Praeivis švelniai nusišypso
Ir mes nesijaučiame vieniši
Jo lūpos šypsos... lyg skausmas iš akių pradingsta
Jis... atsistoja... paglosto mano galvą ir eina tolyn
Atsigręžęs man švelniai pamoja
O lūpos tartum taria: „nepradink“
Aš laukiu... laukiu... jis sugrįžta! Ir šypsos
Pravirkstu... laiminga! Šypsausi ir aš
Mes kartu... mes kartu susikibę už rankų
Įveiksim visas... visas negandas...“
Skaitykite daugiau:
pilietis.delfi.lt/ieskaunamu/vienisa-keleive-be-...