5
2014-08-14 13:12
IlonaD
Smagūs rašinėliai :)
Žiūrėjau Rusijos televiziją (taip, po to išsiploviau ausis su acto tirpalu, o akis - su ramunėlių antpilu arba atvirkščiai), nes būna juokingiau net už lietuviškų televizijų humoro viršūnes "Prajuokink mane" ir "Juokis". Žodžiu, buvo laida apie tai, kaip atsakomosios Rusijos sankcijos prikels tos šalies ekonomiką ir žemės ūkį. Kelis kartus nevalingai norėjosi eiti prie kalendoriaus pasitikrinti, kurie dabar metai. Pirmiausia vienas diskusijų dalyvis buvo pamaskvyje esančio tarybinio ūkio "Lenino kelias" (совхоз "Ленинский путь") pirmininkas ar tai direktorius. Ten, pasirodo, rimtai dar yra tarybiniai ūkiai su tokiais pavadinimais, nors jau visi matė, kur tas kelias veda. Ir čia prie pačios Maskvos. Tikrai jau nebenustebčiau, jei kur nors už Uralo yra žmonių, kurie dar net nežino, kad Tarybų Sąjungos nebėra. Bet tai dar ne viskas. Tas pirmininkas jaunesnis už mane, per Tarybų Sąjungos žlugimą vaikas visai buvo, bet visos šnekos kaip iš praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio kolūkių valdybų ataskaitiminių susirinkimų: vyriausybės planus įgyvendinsim, ūkio produktyvumą padidinsim, nuo vienos obels priskintų obuolių skaičių viršysim, talkas darysim, liaudį į kovą už derlių kelsim, šviesų rytojų sukursim, šalį obuoliais užversim ir panašiai. Partija pasakė - reikia, mes atsakėm - bus! Net pats vedėjas neiškentęs paklausė, o kodėl jie anksčiau viso to nedarė. Atsakymas į kaktą - mes dabar obuoliams sandėlio neturime ir tie svolačiai vakariečiai neleisdavo konkuruoti su savo kokybiškesniais vaisiais, todėl mūsų obuolių niekas nepirkdavo. Tai nelabai ir skindavom, tik patiems kiek reikėdavo išsidalindavom už gerą darbą. Bet dabar vyriausybė padės, sandėliui pinigų duos, obelų sodinukams lėšų išskirs, mes žmones sušauksim, talką padarysim ir viską pastatysim, pasodinsim, obuolius nuraškysim ir šalį jais pamaitinsim. Palaukit, sako jam, tai jeigu jūs tik dabar pradėsit statyti ir sodinti, tai kiek metų mums reikės tų jūsų obuolių laukti? Greitai, sako, po kokių penkių - septynių metų obelų sodai vešės iki horizonto į šviesų rytojų. O dabar reikės šiek tiek pakentėti. Šiuo metu irgi šiek tiek obelų yra, bet nepakanka darbo jėgos visas nuskinti ir sandėlio nėra. Ei, ei, klausia jo, kaip čia taip - dabar nėra kam nuskinti, o ruošiatės dar iki horizonto naujų prisodinti?! Tai kas tuos nuskins po penkerių metų?! Ir tarybinio ūkio pirmininkas visai rimtai pareiškė - taigi atvažiuos iš Maskvos darbo kolektyvai į talką žemdirbiams, kaip anksčiau gerais tarybiniais laikais būdavo, ir nuskins. Juk viskas savo pačių gerovei. Va, tada pasidarė aišku, kad jiems ten tikrai kalendoriai baigėsi ir sustojo praėjusio amžiaus pabaigoje.
Negana to, laidoje dar dalyvavo vienas privatus ūkininkas arba, kaip jie sako, fermeris. Tas tai iš karto pradėjo bėdavoti, kad prie esamos biurokratinės, kontrolinės ir organizacinės sistemos niekaip negalės užversti savo produkcija gimtosios šalies. Ir visi iš karto surado sprendimą - tie pavieniai ūkininkai turi jungtis į kolūkius! Kolūkiuose žymiai lengviau vykdyti vyriausybės iškeltus planus. Tarybinio ūkio "Lenino kelias" pirmininkas gali tai patvirtinti. Ir jis energingai tvirtino.
Žodžiu, supratau - atsakomosios sankcijos ir buvo ten sugalvotos tam, kad vėl grąžintų visus tuos kolūkius, kur jie netyčia kažkaip išsiardė. Vėl bus nacionalizuojama žemdirbių produkcija, vėl atkurtos raudonosios ginkluotos atimtos duonos gurguolės ir vėl viskas suklestės. Nors iš to fermerio akių matėsi, kad jis planuoja ne suklestėjimą kolūkyje, o karštligiškai dėlioja maršrutą, kuriuo reikės valinti iš tos šalies, kai tik sugrįš po laidos namo, ir ką ten dar galima bus prigriebti išsivežimui, kol neatėjo surašyti turto.