Traktatas apie ilgaausius
Triušiai visada buvo mano mėgstamiausi gyvūnai. BUVO. Pirmą kartą pamačius ir palaikius, o po to pusvalandį pagaudžius triušiuką, kurį kažkas padovanojo mano vienam iš geriausių draugų (neduok dieve tokių dovanų gauti), triušis kaip gyvūnas man visai patiko. Mano draugo nuomonė buvo kiek kitokia, bet aš į tai labai nesigilinau. Tačiau triušiukas visiems labai patiko. Per atostogas su džiaugsmu triušis buvo perduotas saugoti man. Pasirodė, kad triušų auginimas ir auklėjimas yra daug sudėtingesnis dalykas. Išskalbus patalynę (oi kaip malonu ryte triušiuką pasiimti į lovą; oi, fu, kas čia per geltona bala ant lovos) iš klaidų pasimokyta nebuvo. 40-50 cm gabalais sukapotas telefono laidas - na galima pakeisti kitu. Bet kai apsauga atvažavo su sirenomis ir rado ne vagis, o tiesiog mažą triušiuką, nugraužusį apsaugos laidus, tapo aišku, kad triušis nėra pageidautinas svečias mano namuose. Po savaitės triušis buvo perduotas bendradarbiui, kurio vaikai dėl triušių ėjo iš proto. Draugui grįžus iš atostogų ir sužinojus, kas triušiukas jau eina iš rankų į rankas, tai visai patiko ir jis pretenzijų dėl triušio grąžinimo nereiškė. Šis triušiukas yra gyvas sveikas, judina ausytę ir pavaizduotas avataro kairėje pusėje.
Zuikiai visada buvo mano priešai. Jie viską graužia. Sode medelius reikia tepti "tepalu nuo zuikių" ir aprišti ir tiesiog nesuprantu kaip kiškiai sugeba apgraužti vaismedžius 120 cm aukštyje (jie kėdę pasistato ar į medį ilipti iš bado išmoko???). Jie atbėga iš miško, įžūliai peršoka tvorą ir graužia, graužia, GRAUŽIA!!! O šią žiemą, aš tiksliai žinau, jie atbėgs graužti naujai pasodintos gudobelių gyvatvorės. Šiuos zuikius pagaučiau - nušaučiau parazitus ilgaausius. Ir nejudėtų jų ausys. Zuikis laukinis pavaizduotas avataro dešinėje pusėje. Jis nejudina ausies, nes bijo, kad aš pastebėsiu jo judesį ir baigsis blogai.
Va tokia mano avataro istorija - beveik kaip heraldikoj sudėtingai viskas padaryta.